Dmitrijaus Azarovo nuotr. | Šaltinis: „Kommersant”, socialiniai tinklai
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šalies gyventojams pasiūlė naują viešą „susitarimą”. Tiksliau – iškėlė ultimatumą: šalis pereina prie putiniškojo Čučhė – režimo, kurio pamatu tampa užsitęsęs karas, militarizuota ekonomika, uždaros sienos ir visuotinis kitaminčių triuškinimas.
Tai aiškiai rodo dvi pastarųjų dienų šalies vadovo kalbos, pasakytos liepos 26 d. Sankt Peterburge minint Karinio jūrų laivyno dieną ir liepos 27 d. Maskvoje per susitikimą su aštuntosios kadencijos Valstybės Dūmos deputatais. Šių kalbų laikas ir kontekstas itin iškalbingi, mat jos nuskambėjo iškart po didžiulio atgarsio sulaukusio Kazachstano prezidento Kasymo Žomarto Tokajevo taikos siūlymo.
Priminsime, jog Kazachstano lyderis pateikė iniciatyvą grįžti prie „Stambulo formulės” ir nedelsiant įšaldyti konfliktą ties dabartine fronto linija. Pagrindinis K. Ž. Tokajevo argumentas buvo itin atviras – išsaugoti abiejų kaimyninių tautų genofondą ir sustabdyti ekonominį chaosą Juodojoje jūroje, dėl kurio Kazachstano naftos eksportas per Kaspijos vamzdyno konsorciumą susitraukė daugiau nei 21 proc.
Visgi V. Putino atsakymas į šį siūlymą buvo itin griežtas. Kremlius ne tik atmetė Astanos iniciatyvą, bet ir viešai suformulavo naujas gyvenimo taisykles pačiai Rusijos visuomenei.
Putiniškasis Čučhė: apie ką liudija Vladimiras Putinas
1. Ilgalaikis karas kaip gyvenimo norma
Kreipdamasis į jūreivius Sankt Peterburge ir Valstybės Dūmos deputatus, V. Putinas leido suprasti, jog karas tapo nauja įprasta valstybės, kurią jis vienas valdo ir kreipia, būsena. Šalies piliečiams siūloma susitaikyti su tuo, kad karo veiksmai – tai neturintis pabaigos foninis triukšmas, o šaukimų registrai ir tylus karių rinkimas vykdant paslėptą mobilizaciją – tik kasdienė logistika. Keisdamas retoriką nuo „atsargaus ir atkaklaus judėjimo pirmyn” iki „pergalės”, V. Putinas tiesiai šviesiai patvirtina: jis pasirengęs be perstojo siųsti žmones į mirtį, kad tik įgyvendintų savo geopolitines ambicijas.
2. Normuojama ekonomika ir skurdo pateisinimas
Atviri pareiškimai, jog karinio pramoninio komplekso ir gynybos sektoriaus ištekliai šiuo metu laikomi absoliučiu valstybės prioritetu, nubraukia bet kokias viltis dėl gyvenimo lygio kilimo. Piliečiams tiesiai šviesiai transliuojama, jog mokyklos, medicina, infrastruktūra ir pajamos lieka antrame plane.
Realiųjų pajamų smukimas, infliacija ir mažėjantis vartojimas pateikiami kaip savaime suprantama „kaina už suverenitetą”. Skurdo nebandoma slėpti – jis romantizuojamas per pasakojimą apie „kovinį laikotarpį”, kurį visa tauta išgyvena sąlygomis „vienas prieš visus”.
3. Izoliacija ir uždaros sienos kaip pasididžiavimo šaltinis
Santykių su išoriniu pasauliu nutraukimą, technologinį badą ir laipsnišką šalies virtimą izoliuotu anklavu Kremlius pateikia kaip istorinę pergalę. Valdžia rusams nebežada nei atviro pasaulio, nei integracijos į pasaulinę ekonomiką. Visuomenė pratinama didžiuotis ne gyvenimo kokybe ar pažangiomis technologijomis, o tiesiog paciu išgyvenimo faktu visuotinių sankcijų ir aplinkui tveriamos tvoros sąlygomis.
4. Kitaminčių gniuždymas ir visiškas tylus lojalumas
Signalai apie kovą su „teroristinėmis grėsmėmis” ir „informacinėmis šiukšlėmis” socialiniuose tinkluose – tai tiesioginis leidimas jėgos struktūroms galutinai nuslopinti bet kokias antikarines apraiškas. Šalyje draudžiama ne tik protestuoti, bet ir tiesiog abejoti. Bet kokia mobilizacijos, karo ar valdžios veiksmų kritika oficialiai prilyginama išdavystei, sąmokslui arba „terorizmui”. Iš Rusijos piliečių reikalaujama ne šiaip paklusnumo, o demonstratyvaus ir tylaus pritarimo kiekvienam valdžios žingsniui.
Prognozė: kur link viskas krypsta
V. Putino kalbos nubraukė paskutines iliuzijas apie taiką (jei kas nors jų dar turėjo). Bet kokios viešos kalbos apie derybas – tiek Astanos iniciatyvos, tiek signalai iš Vakarų – jam reikalingos tik tam, kad laimėtų laiko, suklaidintų priešininkus ir telktų pajėgas naujiems smūgiams.
V. Putinas ir toliau pavers Rusiją izoliuota, skurstančia karine baze, kurios piliečio pagrindinė paskirtis – tapti nemokamu ištekliu frontui.
Tačiau ši sistema turi vieną didelį „bet”: ji gyvuos tik tol, kol V. Putinas išliks valdžioje. Šalis viltį į ateitį įgys tą pačią akimirką, kai sugrius jo sukurta valdžios vertikalė. Ateities neturinti ir tik ant vieno žmogaus baimių pastatyta sistema istoriškai pasmerkta. Rusija išgyvens V. Putiną, užsigydys žaizdas ir sugrįžs į normalų gyvenimą. O jis pats liks tik tamsiu puslapiu istorijos vadovėliuose. Klausimas tik vienas – kada.