2026 metų liepos 23 dieną įvykusios pusvalandį trukusios derybos Maniloje tarp JAV valstybės sekretoriaus Marco Rubio ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo turėjo atsakyti į esminį klausimą: ar diplomatija dar turi šansų atvesti Rusiją ir Ukrainą prie taikos susitarimo? Trumpai apibendrinant – ne. Senosios žaidimo taisyklės bei ankstesnės kompromiso formulės galutinai nurašytos, o kurti naujų šalys net nepradėjo.
Tai reiškia, jog karo baigtį nulems ne derybos, o procesai pačioje Rusijoje – kai galutinai sugrius jos ekonomika, karinė mašina ir pati valdžios sistema.
Derybos Maniloje: aklavietė ir Ankoridžo atsisakymas
Po derybų diplomatai pateikė komentarus, atskleidžiančius visišką pozicijų nesuderinamumą:
Marco Rubio: „Prezidentas D. Trumpas aiškiai leido suprasti, jog JAV pasirengusios atlikti konstruktyvų vaidmenį ir padėti tašką šiam beprasmiam karui, jei tik atsiras tokia galimybė. Mes mėginome ir toliau mėginsime rasti abiem pusėms priimtiną kompromisą… Ankstesni bandymai buvo bevaisiai, todėl teks ieškoti visiškai naujų idėjų ir pasiūlymų.”
Rusijos URM: „Sergejus Lavrovas nurodė, jog nepriimtina toliau pumpuoti ginklus į Ukrainą, ir pareiškė, jog Europos šalys siekia strateginio Rusijos pralaimėjimo. Maskva patvirtina pasirengimą diplomatiniam sureguliavimui, tačiau tik remiantis 2025 metais Aliaskoje pasiektais susitarimais.”
S. Lavrovo įvardytos Maskvos pozicijos esmė – paprastas reikalavimas: Vakarai privalo nutraukti pagalbą Ukrainai, kad Rusijai būtų lengviau ją nugalėti.
Savo ruožtu M. Rubio pareiškimas apie būtinybę „ieškoti naujų variantų” nubrėžia brūkšnį po „Ankoridžo era”. Prieš metus Aliaskoje šalys dar bandė apčiuopti kompromiso ribas, o davo M. Rubio sako, jog jų nebėra, o visi ankstesni susitarimų apmatai prarado prasmę.
Kokie variantai jau galutinai nurašyti?
- Ankoridžo formulė (2025 m.): bandymai pasidalyti įtakos sferas ir užfiksuoti sienas praktiškai neveikia.
- Klasikinis įšaldymas pagal „Korėjos scenarijų”: Kremlius atmeta kovos veiksmų stabdymą ties fronto linija, mat jam reikia ne pauzės, o visiškos visos Ukrainos kontrolės.
- Kapituliacijos ultimatumai: Kyjivas įrodė galįs efektyviai gintis ir perkelti karą į agresoriaus teritoriją. Dėl šios priežasties Rusijos reikalavimų atiduoti žemes ukrainiečiai ir anksčiau rimtai nesvarstė, o dabar – juo labiau.
Sisteminiai spąstai: muštos Kremliaus kortos
Diplomatinio scenarijaus atmetimas palieka Maskvą akis į akį su sekinančiu, užsitęsusiu karu. Vis dėlto tokiai įvykių eigai Rusijos sistema pasirodė esanti nepasiruošusi iškart keliose kritinėse srityse.
Pirmasis ir labiausiai matomas smūgis teko propagandai. „Greitos ir užtikrintos pergalės” kortos paprastam Rusijos gyventojui nebeparduosi. Vaizdas televizoriaus ekrane galutinai prasilenkia su realybe: žmonės kasdien mato dronų smūgius naftos perdirbimo gamykloms, degančius karinius sandėlius, atakas pasienio regionuose ir sparčiai kylančias kainas parduotuvėse.
Tačiau pergalės įvaizdžio žlugimas – tik dalis problemos. Kremliui kur kas pavojingesnis sisteminis nusidėvėjimas: šalies ekonomika dūsta nuo infliacijos ir darbuotojų stygiaus, karinis pramoninis kompleksas dirba ties galimybių riba, o vidaus infrastruktūra darosi vis labiau pažeidžiama.
Mėgindama paaiškinti šias nesėkmes, Maskva keičia akcentus ir perša pasakojimą apie „tiesioginį karą su NATO”. Visgi šios klišės visuomenei irgi nebepavyksta įbrukti. Nepaisant didžiulio masto represijų prieš karui nepritariančius Rusijos piliečius ir visiškai išvalytos žiniasklaidos erdvės, „langas į Vakarus” lieka atviras. O pro jį eiliniai rusai puikiai mato, jog šis karas Vakarams – sunki našta ir kaulas gerklėje. Niekas neketino pulti Rusijos miestų. Nei JAV, nei Europa nenorėjo šios eskalacijos ir kategoriškai vengia tiesioginio karinio susidūrimo su branduoline valstybe – net ir po visą pasaulį sukrėtusių šiurpių karo nusikaltimų Bučoje bei kituose miestuose. Tiesioginio Rusijos miestų bombardavimo JAV ar NATO karinėmis oro pajėgomis nebus – branduolinis skydas veikia kaip saugiklis. Todėl jokios Kremliaus propagandos trimituojamos „NATO invazijos” nebus.
Rusijos gyventojai taip pat mato, jog prieš jų šalį kovoja ne NATO, o pati savo išlikimą ginanti Ukraina. Kartu Kyjivas išmoko kariauti asimetrinį karą: kurti savo tolimojo nuotolio dronus, raketų programas ir taikyti smūgių Rusijos kritinei infrastruktūrai taktiką. Vakarai šioje schemoje veikia tik kaip išteklių ir technologijų užnugaris.
Būtent čia Kremlius pakliūva į sisteminius spąstus. Pagal savo paties propagandą jis „kariauja su NATO”, tačiau tiesiogiai suduoti smūgio Vakarų šalims negali – branduolinis skydas veikia į abi puses, tad tiesioginis Aljanso atsakas taptų mirtinas pačiam režimui. Tuo pat metu realiame mūšio lauke Ukraina toliau daro fizinę ir ekonominę žalą Rusijos viduje. Dėl to Rusijos ištekliai nenumaldomai senka, o svertų šiam procesui sustabdyti Maskva tiesiog neturi.
Trys scenarijai Rusijai
Kokių scenarijų link kare su Ukraina tokioje situacijoje ritasi Rusija? Kai neracionalios Maskvos nuostatos susiduria su išteklių stygiumi, o diplomatinis kelias užkirstas, Rusijos sistemai lieka itin siauras strateginių baigčių koridorius.
1-asis scenarijus. „Apgulta tvirtovė” (Šiaurės Korėjos arba Irano kelias)
Pirmasis ir labiausiai tikėtinas inercinis scenarijus – Rusijos transformacija pagal Šiaurės Korėjos (arba Irano) modelį. Išsaugant dabartinę valdžią ir ankstesnį kursą, šalis galutinai virsta uždara, smarkiai militarizuota „apgulta tvirtove”. Ekonomika ir visuomenė visiškai pajungiamos karinio pramoninio komplekso poreikiams, o pats karas nesibaigia, bet tampa nuolatiniu, vangių susirėmimų konfliktu palei giliai ešelonuotą ir užrakintą sieną. Kaina už tai – ilgalaikis technologinis nuosmukis, kortelių sistema pagrįsta ekonomika, gili izoliacija ir laipsniškas valstybės virtimas priklausoma, jaunesniąja Azijos galybių partnere.
2-asis scenarijus. Vidinis sutrikimas ir kurso kaita (Serbijos variantas)
„Juodosios gulbės” scenarijus numato jėga įvykdomą kurso keitimą per vidinį elito tranzitą arba kontroliuojamą perversmą. Branduolinėje valstybėje šis procesas vargu ar bus panašus į klasikinę gatvės revoliuciją – tai būtų greičiau kaskadinė valdymo griūtis, kai kritinė sisteminių klaidų ir pralaimėjimų fronte masė privers pragmatiškąją valdžios frakciją perimti iniciatyvą į savo rankas. Kitaip tariant, valdžia keičiasi ne todėl, kad žmonės išeina į gatves, o todėl, kad elitas bei jėgos struktūros suvokia: tęsti šį karą reiškia prarasti viską, įskaitant gyvybę ir sukauptą kapitalą.
3-iasis scenarijus. Techninis sustojimas (kai tiesiog baigiasi ištekliai)
Galiausiai trečiasis scenarijus – techninis karo sustabdymas dėl išsekusių išteklių, kai joks moralinis ar politinis nušvitimas aukščiausioje vadovybėje neįvyksta, tačiau pasiekiama fizinė aklavietė. Iracionalūs režimai retai pripažįsta savo klaidas, tačiau jie neišvengiamai atsitrenkia į ekonomikos ir fizikos dėsnius. Kai sistemingi smūgiai galutinai sugriauna kritinę infrastruktūrą, technikos atsargos sandėliuose išsenka, o hiperinfliacija bei deficitas paralyžiuoja logistiką, karinė mašina tiesiog praranda gebėjimą vykdyti intensyvius veiksmus. Įsakymai pulti nevykdomi ne dėl sabotažo, o dėl elementaraus galimybių nebuvimo, tad konfliktas užgęsta pats savaime – be skambių taikos sutarčių, tiesiog faktiškai neutralizavus puolančiąją pusę.
Apibendrinimas
Ukrainiečiai nenori kariauti – jie gina savo namus ir siekia grįžti prie normalaus, taikaus bei saugaus gyvenimo. Šio karo Ukrainoje nutraukimo raktas glūdi išskirtinai Maskvoje. O tai, kuris iš trijų scenarijų suveiks greičiau, priklauso tik nuo to, kaip sparčiai išseks fiziniai Rusijos ekonomikos ir paties V. Putino režimo sistemos ištekliai.