Europos Sąjunga plečiasi. Tačiau ar blokui tai naudinga? Už ES integraciją atsakingos Europos Komisijos narės Martos Kos pasisakymai prieš rugsėjo 4 d. Airijoje vykusį neformalų Europos šalių ministrų susitikimą ir po jo aiškumo šiuo klausimu neįnešė.
Šie pareiškimai turėjo pademonstruoti Europos Komisijos ryžtą bei spartų darbą plėtros srityje. Visgi atidžiau pažvelgus į komisarės kalbą atsiveria loginiai prieštaravimai, painūs samprotavimai ir sąvokų manipuliacijos. Bandymas paprasta kalba paaiškinti ES plėtros eigą virto politinių šūkių rinkiniu, iš kurio sunku suprasti tikrąją padėtį. Leidinys NEWSROOM IN kritiškai išanalizavo Martos Kos teiginius.
Rezultatų imitavimas biurokratiniu aktyvumu
Marta Kos: „Šis ruduo taps plėtros rudeniu dviem kryptimis. Pirmoji – šalių kandidačių pasirengimas narystei. Antroji – mūsų veiksmai Europos Sąjungos viduje, ruošiantis šiam žingsniui. 2026-ieji jau tapo rekordiniai. Šiemet nuveikėme daugiau nei per bet kuriuos metus per pastarąjį ketvirtį amžiaus. Galime pasiekti dar daugiau. Kai kurios šalys kandidatės derybas gali užbaigti iki šio dešimtmečio pabaigos“.
Ką rodo faktai: Realybėje nė viena nauja valstybė prie ES neprisijungė. „Progresas“ čia vertinamas ne apčiuopiamu rezultatu (priimtomis narėmis), o biurokratine veikla – susitikimų, ataskaitų, derinimų ir parengtų dokumentų gausa. Suintensyvėjęs aparato darbas pateikiamas kaip istorinė paties proceso sėkmė.
Be to, kalbos apie pasirengimą „dviem kryptimis“ nutyli užburtą ratą:
- Norėdama priimti naujų narių, ES privalo pakeisti savo vidaus taisykles (pavyzdžiui, atsisakyti vienbalsiškumo principo balsuojant).
- Vidaus taisyklėms pakeisti būtinas visiškas visų 27 dabartinių valstybių narių sutarimas.
- Tikrąsias reformas blokuoja pačios narės, mat vis dar nėra aišku, kas ir kokiomis sąlygomis prisijungs prie bendrijos.
Priežastis ir pasekmė sukeičiamos vietomis: „plėtros ruduo“ skelbiamas neišvengiamu faktu, nors esminės institucinės prielaidos net nepradėtos įgyvendinti.
Apsauga nuo autoritarizmo – teisinis paradoksas
Marta Kos: „Šiandien aptarsime, kaip paruošti Europos Sąjungą naujų valstybių narių atėjimui… Trečiasis punktas bus skirtas garantijoms užtikrinti. Kalbėsime apie tai, kokius naujos kartos saugiklius galėtume įdiegti, siekdami garantuoti, kad naujos valstybės narės laikytųsi demokratijos ir teisinės valstybės principų po įstojimo į ES – ateinančius penkerius, 10 ar 15 metų“.
Ką rodo faktai: Sumanymas įvesti „naujos kartos saugiklius“, priversiančius šalis laikytis demokratinių normų praėjus 5–15 metų po įstojimo, atsiduria teisinėje aklavietėje. Visavertė ES narė turi suverenią balso ir veto teisę. Vos šaliai tapus bloko dalimi, EK praktiškai netenka svertų jai spausti (tai akivaizdžiai įrodo Vengrijos ir Lenkijos precedentai). Įdiegti išorinio valdymo mechanizmus subjektui, turinčiam veto teisę, dabartinėje ES struktūroje logiškai neįmanoma.
Nuopelnų principo atsisakymas po nauja priedanga
Marta Kos: „Ketvirtasis punktas bus skirtas laipsniškai integracijai. Egzistuoja atotrūkis tarp geopolitinės būtinybės ir nuopelnais grįsto principo (meritokratijos), tad turime šį atotrūkį įveikti. Nuopelnų principas plėtros kontekste reiškia, kad tam reikia laiko. Todėl nagrinėsime naujus laipsniškos integracijos būdus, leisiančius kandidatėms glaudžiau bendradarbiauti su ES dar iki joms tampant visateisėmis narėmis“.
Ką rodo faktai: M. Kos pripažįsta „atotrūkį tarp geopolitinės būtinybės ir nuopelnų principo“. Vis dėlto nuopelnų principas griežtai numato: valstybė įgyja ES narės statusą bei teises tik visiškai įvykdžiusi visus reikalavimus ir standartus.
Siūlydama „laipsnišką integraciją“ (teisių, prieigos prie rinkos ir fondų suteikimą dar prieš įgyvendinant kriterijus), EK faktiškai siūlo paaukoti nuopelnais grįstą vertinimą dėl geopolitinio tikslingumo. Bandymą apeiti pamatinę taisyklę vadinti „nauja nuopelnų principo forma“ – tai taisyklių laužymas, pridengtas nauja terminija.
Iš biurokratų kalbos į žmonių kalbą
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Naujojojoje Zelandijoje ir Estijoje, „aiškios kalbos“ reikalavimai įtvirtinti įstatymais (Plain Language Act 2022, Kalbos įstatymas). Šie teisės aktai įpareigoja valstybės tarnautojus rašyti ir kalbėti taip, kad piliečiai sprendimų prasmę suprastų iš pirmo karto, užuot vargę su verbaline ekvilibristika.
Klausantis panašių pareiškimų kyla mintis, jog Europos Komisijai seniai metas įsivesti analogišką taisyklę. Kol ES plėtra vyksta daugiausia popieriuje, piliečiai ir šalys kandidatės norėtų girdėti realias perspektyvas, o ne narplioti biurokratines mįsles.
NEWSROOM IN pateikė Martai Kos konkrečių klausimų, tikėdamasis aiškių atsakymų:
1. Dėl galių pusiausvyros ir veto teisės
- Kaip EK ketina apeiti „veto žaidėjus“? Perėjimui prie balsavimo kvalifikuota dauguma (QMV) vietoje vienbalsiškumo vėlgi reikalingas visų 27 šalių vienbalsis pritarimas. Kodėl nacionalinės valstybės (pavyzdžiui, Vengrija, Graikija ar Nyderlandai) turėtų savanoriškai atsisakyti pagrindinio poveikio Briuseliui sverto?
- Ar naujų narių priėmimas be veto teisės reformos nesukels visiško ES užsienio politikos paralyžiaus?
2. Dėl institucinio tvarumo
- Kaip ES susidoros su biudžeto perskirstymu? Naujų skurdesnių valstybių narių su agrarine ekonomika priėmimas reikštų, jog dabartinės sanglaudos fondų paramos gavėjos (pavyzdžiui, Lenkija, Portugalija, Ispanija) taps grynosiomis donorėmis. Ar jos pasirengusios tam ekonomiškai ir politiškai?
- Ką konkrečiai reiškia „naujos kartos saugikliai“ (angl. safeguards)? Jei šalis jau gavo balso teisę ES Taryboje, teisiškai neįmanoma suvaržyti jos suverenumo nepažeidžiant pamatinių sutarčių. Kaip Briuselis planuoja išvengti naujų „vengrijų“ atsiradimo bloke?
3. Dėl „laipsniškos integracijos“ ir nuopelnų principo
- Ar „laipsniška integracija“ nekuria „antrarūšių“ valstybių kategorijos? Jei šalys kandidatės gauna prieigą prie bendrosios rinkos ir finansų, tačiau neturi balso teisės priimant sprendimus, ar tai nelems dviejų greičių Europos su užprogramuotu periferijos susvetimėjimu?
- Kokie nustatyti aiškūs šios integracijos vertinimo kriterijai (KPI)? Kur brėžiama riba tarp „laipsniškos integracijos“ ir neterminuoto šalių laikymo „laukiamajame“, siekiant jų oficialiai nepriimti?
4. Dėl geopolitinių rizikų ir saugumo
- Kaip Europos Sąjunga ketina valdyti neišspręstų teritorinių ir etninių konfliktų (Balkanuose ar Rytų Europoje) importą į savo vidų?
- Kaip ES plėtra dera su saugumo architektūra ir NATO vaidmeniu? Ar ES suteikia kandidatėms realias saugumo garantijas (ES sutarties 42 straipsnio 7 dalis) iki visiško jų įstojimo, ar integracija apsiriboja tik norminiu reguliavimu?
