Europos Centrinio Banko (ECB) vadovė Christine Lagarde pranešė ketinanti anksčiau laiko trauktis iš pareigų. „Ką tik informavau kolegas, jog 2027 m. vasario 7 d. paliksiu ECB vadovės postą“, – socialiniame tinkle paskelbė ji, pabrėžusi, jog tarnauti šiai institucijai jai buvo didžiulė garbė, bei padėkojusi komandai už palaikymą pastaruosius septynerius metus.
Kandidatai į Christine Lagarde įpėdinius
Ch. Lagarde įpėdinį artimiausiu metu turėtų patvirtinti Europos Vadovų Taryba. Kaip praneša leidinys „Morningstar“, remdamasis ekonomistų apklausomis ir finansų žiniasklaidos šaltiniais, aiškėja du pagrindiniai favoritai užimti ECB vadovo postą:
- Pablo Hernandezas de Cosas (Ispanija) – buvęs Ispanijos centrinio banko vadovas (2018–2024 m.), šiuo metu einantis Tarptautinių atsiskaitymų banko (BIS) generalinio direktoriaus pareigas. Jis vertinamas kaip kompromisinė, nuosaiki asmenybė, gebanti suderinti skirtingų šalių interesus. Spalio mėnesio „Bloomberg“ apklausose jis pirmavo kaip realiausias kandidatas perimti vadovavimą.
- Klasas Knotas (Nyderlandai) – buvęs Nyderlandų centrinio banko vadovas (2011–2025 m.). Oficialios Nyderlandų vyriausybės paramos sulaukęs K. Knotas tapo pirmuoju oficialiu kandidatu. Jis garsėja griežtesnės pinigų politikos palaikymu. Šaltinių teigimu, Prancūzija pasirengusi paremti jo kandidatūrą mainais į prancūzų atstovo paskyrimą ECB vyriausiuoju ekonomistu.
Tarp galimų kandidatų taip pat minimi:
- Joachimas Nagelis (Vokietija) – dabartinis Vokietijos federalinio banko („Bundesbank“) pirmininkas. Vis dėlto jo galimybės vertinamos santūriau, mat vokiečio paskyrimas į šį postą Pietų Europoje tradiciškai kursto politinius ginčus.
- Francois Villeroy de Galhau (Prancūzija) – buvęs Prancūzijos banko valdytojas, galintis tapti „saugiu“ kompromisiniu sprendimu, jei derybos dėl pagrindinių favoritų atsidurtų aklavietėje.
Pirmalaikio pasitraukimo mįslė
Reguliatoriaus vadovo kėdę Ch. Lagarde užėmė 2019 m. lapkričio 1 d., pakeitusi legendinį Mario Draghi. Pagal ES taisykles, ECB vadovo kadencija trunka lygiai aštuonerius metus ir antrai kadencijai pratęsiama nebūna. Ch. Lagarde įgaliojimai turėjo baigtis 2027 m. rudenį. Verslo žiniasklaida jai ne kartą prognozavo vadovaujančias pareigas Pasaulio ekonomikos forume (Davose), kur aukščiausioje vadovybėje jau seniai pribrendo kartų kaita.
Pirmosios moters pasaulio finansų viršūnėje karjera
NEWSROOM IN primena: prancūzų teisininkė ir valstybės veikėja Ch. Lagarde 2007–2011 m. vadovavo Prancūzijos ekonomikos ir finansų ministerijai, vėliau aštuonerius metus stovėjo prie Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vairo, tapusi pirmąja moterimi šios organizacijos priešakyje Graikijos skolų krizės įkarštyje. 2019 m. lapkritį Ch. Lagarde tapo pirmąja moterimi, stojusia prie Europos Centrinio Banko vairo. Jos kadenciją pažymėjo pasitraukimas iš neigiamų palūkanų normų eros ir skubi kova su rekordine po pandemijos kilusia infliacija.
Pagrindiniu pasiekimu per septynerius metus ECB vadovės poste Ch. Lagarde įvardija gebėjimą išlaikyti sutarimą ir žaibiškai priimti neatidėliotinus antikrizinius sprendimus Valdančiojoje taryboje. Pati ji griežtai atsisako vadintis „vanagu“ ar „balandžiu“, verčiau save priskirdama „pelėdoms“ – apgalvotos išminties ir lankstumo simboliui, leidusiam Europos finansų sistemą išvesti per virtinę pasaulinių sukrėtimų.
Kartu, vertindama savo veiklą, Ch. Lagarde demonstruoja tokio rango pareigūnams retai būdingą savikritiką. Interviu prancūzų dienraščiui „La Croix“, kurį paskelbė reguliuotojo svetainė, ji atvirai pripažino pagrindinę strateginę klaidą 2021 m., kai bankas energijos kainų šuolį palaikė laikinu ir pavėlavo reaguoti: „Įvykiai parodė, jog buvome neteisūs. Nenumatėme, kaip šios krizės susipins tarpusavyje ir kaip Rusija suplanuos dujų atsargų mažinimą“. Vėlesnį staigų palūkanų normų didinimą ji laiko vėluojančiu, tačiau neišvengiamu žingsniu infliacijos gaisrui gesinti.
Prie savo nuopelnų Ch. Lagarde priskiria ir tradicinės bankų priežiūros išplėtimą į netipines grėsmes. Ji griežtai pasisako už klimato rizikų – pavyzdžiui, Reino nusekimo, paralyžiuojančio pramonę, – įtraukimą vertinant bankinius užstatus bei skatina etišką dirbtinio intelekto kontrolę, pabrėždama, jog technologijos privalo duoti ekonomikai iki 0,5 proc. augimo kasmet, tačiau ne negailestingo žmogaus išstūmimo kaina.
