Ar Lietuvoje veikė slaptas CŽV kalėjimas? Šalies prezidentas Gitanas Nausėda tai kategoriškai neigia, o užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys ragina tęsti šios istorijos tyrimą ir sekti pinigų pėdsakais. Tuo pat metu prokuratūra skėsčioja rankomis dėl duomenų trūkumo, o pati Lietuva drausmingai moka šimtatūkstantines kompensacijas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimus šioje slaptoje įstaigoje kankintiems asmenims.
Žurnalistai ir visuomenė jau ne vienus metus užduoda šalies pareigūnams tiesioginius klausimus dėl šalia Vilniaus, miške, esančio komplekso, tačiau oficialūs asmenys pateikia daugybę skirtingų, o kartais ir viena kitai prieštaraujančių versijų.
Apžvelgiame visus šiuo metu žinomus šios istorijos faktus: kaip veikė „Violetinis objektas” („Site Violet”), kodėl Lietuvos valdžia kaskart pateikia vis naujų paaiškinimų, kur veda įslaptinti JAV žvalgybos milijonai ir kodėl ši tema vėl atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre.
Kaip paslaptis iškilo į viešumą
Pirmą kartą ši istorija į viešumą iškilo 2009 metų rugpjūčio 20 dieną, kai JAV televizijos kanalas „ABC News” paskelbė išskirtinę medžiagą, jog Lietuva suteikė CŽV slaptą objektą, kuriame CŽV laikė ir tardė iki aštuonių įtariamų teroristų – vadinamųjų aukšto rango „al Qaeda” narių. Po poros mėnesių, 2009-ųjų lapkričio 18 dieną, „ABC News” žurnalistai patikslino tikslią šio objekto vietą: tai buvusi žirgyno bazė ramiame Antavilių kaimelyje, esančiame vos už 20 kilometrų į šiaurės rytus nuo Lietuvos sostinės.
Skandalui įsibėgėjus, 2009 metų gruodžio 22 dieną Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) po atlikto tyrimo oficialiai pripažino, jog šalyje išties sudarytos visos sąlygos veikti slaptiems CŽV objektams, o JAV žvalgybos orlaiviai ne kartą tūpė Lietuvoje be jokio muitinės patikrinimo.
Svarbiausiu tarptautiniu įrodymu tapo 2014 metų gruodį paskelbta JAV Senato ataskaita apie CŽV vykdytus kankinimus. Nors valstybių pavadinimai dokumente buvo užtušuoti, teisių gynėjai ir ekspertai, palyginę skrydžių tvarkaraščius bei kitas detales, patvirtino, jog po kodiniu pavadinimu „Site Violet” slepiasi būtent šalia Vilniaus esantis kompleksas.
Tašką teisiniuose ginčuose padėjo Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT). 2018 metų gegužės 31 dieną EŽTT oficialiai nusprendė, jog 2005–2006 metais Lietuvoje tikrai veikė slaptas kalėjimas. Teismas pripažino šalį pažeidus Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas dėl kankinimų draudimo ir įpareigojo išmokėti kompensacijas nukentėjusiesiems.
Kaip veikė CŽV kalėjimas prie Vilniaus
Remiantis išslaptintais duomenimis, JAV Senato ataskaitomis ir EŽTT teismo medžiaga, objektas Antaviliuose statytas principu „pastatas pastate”, laikantis beprecedenčio konspiracijos lygio.
2004 metų kovą, būtent tą mėnesį, kai Lietuva oficialiai įstojo į NATO, JAV priedangos įmonė „Elite LLC” (registruota Delavero valstijoje) išpirko privatų žirgyną ir nedidelę kavinę. Netrukus CŽV ten pradėjo didžiulę rekonstrukciją: didžiulio plieninio angaro viduje iškilo stora betoninė siena, už kurios pastatytas visiškai izoliuotas dviaukštis statinys. Siekiant nepritraukti vietos statybininkų dėmesio, paruoštas konstrukcijas JAV lėktuvai skraidino tiesiogiai.
Kaip nurodoma EŽTT medžiagoje ir Senato ataskaitoje, komplekso viduje įrengta apie dešimt garso nepraleidžiančių kambarių be langų, kurių sienos apkaltos specialia kilimine danga. Komplekse veikė galingas autonominis generatorius, savarankiška vandentiekio sistema, o elektros tinklas pritaikytas JAV standartui – 110 voltų įtampai.
Slaptas objektas veikė nuo 2004 metų rugsėjo iki 2006 metų kovo. Logistiką užtikrino privatūs CŽV užsakyti lėktuvai, skraidę prisidengus civiliniais reisais. Jie tūpė Vilniaus tarptautiniame oro uoste arba Šiaulių karinėje aviacijos bazėje. Valstybės saugumo departamento (VSD) nurodymu šių orlaivių muitininkai ir pasieniečiai netikrino, o vietos pareigūnams griežtai uždrausta artintis prie lėktuvų.
Kaliniai ir tardymo metodai
Tarptautinių tyrėjų vertinimu ir JAV Senato duomenimis, „Violetiniame objekte” vienu metu galėjo būti kalinama iki aštuonių aukšto rango suimtųjų. Strasbūro teismas jau patvirtino mažiausiai trijų asmenų kalinimą Antaviliuose:
- Abu Zubaydaho byla (2018 metų gegužės 31 d.): Teismas nusprendė, jog nuo 2005 metų vasario iki 2006 metų kovo Lietuvoje veikė slaptas CŽV objektas (žinomas kaip „Detention Site Violet” Antaviliuose, šalia Vilniaus). Lietuva pripažinta kalta dėl Europos konvencijos straipsnių, draudžiančių kankinimus ir neteisėtą laisvės atėmimą, pažeidimo. Saudo Arabijos pilietis A. Zubaydahas JAV pareigūnų laikytas pagrindiniu „al Qaeda” logistikos specialistu.
- Mustafos al-Hawsawio byla (2024 metų sausio 16 d.): EŽTT priėmė dar vieną analogišką sprendimą prieš Lietuvą ir priteisė 100 000 eurų kompensaciją Saudo Arabijos piliečiui dėl neteisėto kalinimo bei žiauraus elgesio tame pačiame objekte 2005–2006 metais. JAV valdžia Mustafą al-Hawsawį laiko vienu svarbiausių teroristinės organizacijos „al Qaeda” narių ir pagrindiniu 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių finansiniu tarpininku.
- Abd al-Rahimo al-Nashirio byla (2026 metų liepa): EŽTT priėmė sprendimą prieš Lietuvą, konstatuodamas, jog CŽV šalyje kalino dar vieną įtariamąjį terorizmu. JAV pareigūnai jį laiko vienu pavojingiausių „al Qaeda” narių ir pagrindiniu JAV eskadrinio minininko „USS Cole” susprogdinimo 2000 metais organizatoriumi.
EŽTT medžiagoje ir Senato ataskaitoje užfiksuota, jog prieš suimtuosius taikyti vadinamieji „griežtesni tardymo metodai” (kankinimai). Jie kalinti visiško sensorinio bado ir vienatvės sąlygomis, sukaustyti kojų grandinėmis, juos nuolat veikė apkurtinantis triukšmas ir ryški šviesa. Savo kreipimuose al-Hawsawis taip pat teigė patyręs nuolatines fizines kančias ir varginančius migrenos priepuolius, prasidėjusius po tardymų Lietuvoje.
Kas stovėjo prie vairo: daugiausia žinantys asmenys
Prisiminkime, kas vadovavo Lietuvai ir jos jėgos struktūroms tuo metu, kai nuo 2004 metų rugsėjo iki 2006 metų kovo kūrėsi ir veikė slaptas objektas.
Kai 2009 metais po „ABC News” publikacijos kilo tarptautinis skandalas, o Seimas pradėjo oficialų parlamentinį tyrimą, visi keturi to meto pagrindiniai pareigūnai buvo iškviesti apklausai. Galiausiai jų pozicija sutapo: „Mes nieko apie tai nežinojome, mus apgavo specialiosios tarnybos, jokio kalėjimo Lietuvoje nebuvo”.
To meto (2004–2006 m.) aukščiausių šalies pareigūnų liudijimai:
- Valdas Adamkus (Lietuvos prezidentas nuo 2004 m. liepos iki 2009 m. liepos): Jo antrosios kadencijos metu veikė šis objektas (nors sandoris su CŽV rengtas 2004-ųjų pradžioje, laikinai prezidento pareigas einant Artūrui Paulauskui). V. Adamkus kategoriškai neigė ką nors žinojęs: „Man tai visiška naujiena”. Per apklausas Seime jis pasakojo, jog pasirodžius pirmiesiems gandams išsikvietė žvalgybos vadovybę, tačiau ši užtikrino, kad nieko panašaus nėra. Vėliau eksprezidentas pridūrė: „Jei žmonės į šalį buvo gabenami man už nugaros – tai nusikaltimas”, pabrėždamas, jog niekada nebūtų palaiminęs kankinimo centrų.
- Mečys Laurinkus (VSD vadovas iki 2004 m. balandžio): Pareigas paliko iki kalėjimo įrengimo, tačiau užfiksavo amerikiečių „dirvos zondavimą”. Jis pripažino, jog 2002–2003 metais CŽV kreipėsi į jį su „hipotetiniu” klausimus dėl galimo „kelių asmenų” apgyvendinimo. Pasak jo, jis atsisakė dėl tokios procedūros neteisėtumo, apie tai pranešė tuometiniam prezidentui Rolandui Paksui ir pabrėžė: „Kol aš vadovavau saugumui, jokių kalėjimų nebuvo”.
- Arvydas Pocius (VSD vadovas nuo 2004 m. balandžio iki 2007 m.): Būtent jam vadovaujant veikė Antavilių objektas ir tūpė orlaiviai. A. Pocius pasirinko griežtą gynybos poziciją ir visiškai neigė suimtųjų tardymo faktą. Jo versija – tai buvęs išskirtinai aukštųjų technologijų „Žvalgybos paramos centras”, skirtas ryšiams ir radioelektroninei kovai. Lėktuvų patikros nebuvimą jis aiškino griežtu NATO programų slaptumu, tikindamas, jog orlaiviais gabenta „ryšio įranga”. Tapęs advokatu, į žurnalistų klausimus jis atrėžė: „Neturiu ko pridurti prie to, kas pasakyta”.
- Antanas Valionis (užsienio reikalų ministras 2000–2006 m.): Tvirtino, jog diplomatai tiesiog liko nuošalyje. Anot jo, VSD veikė savarankiškai, o apie CŽV skrydžius Užsienio reikalų ministerija nebuvo informuota, mat jie vykdyti uždarais kariniais bei žvalgybos kanalais be jokių diplomatinių natų.
Parlamentinio tyrimo išvados
Įvertinusi parodymus, Seimo komisija konstatavo, jog VSD vadovybė (pirmiausia A. Pocius ir jo pavaduotojas Dainius Dabašinskas) sąmoningai dezinformavo šalies vadovus ir sukūrė CŽV „valstybę valstybėje”, kur amerikiečiai veikė neatsiskaitydami Vilniui.
Oficialus Vilnius šios versijos laikosi iki šiol, nors EŽTT savo sprendimuose pabrėžia, jog aukščiausi šalies pareigūnai negalėjo nežinoti apie jų teritorijoje vykusius procesus.
Versijų karuselė: neatitikimai ir prieštaravimai
Užduodant atsakingoms Lietuvos institucijoms ir politikams tiesioginius klausimus dėl įvykių Antaviliuose, šie pateikia itin skirtingas interpretacijas. Net ir po paskutinio EŽTT sprendimo 2026 metų liepą, oficiali Vilniaus laikysena iš šalies atrodo kaip mėginimas balansuoti tarp tarptautinės teisės, sąjungininkų įsipareigojimų JAV ir visuomenės spaudimo. Jų užimamos pozicijos skiriasi:
- Valstybės saugumo departamentas (VSD): Laikosi „technologinės” versijos. Žvalgyba teigia, jog objektas Antaviliuose statytas tik как „žvalgybos paramos centras”, o slapti CŽV lėktuvai gabeno ne kalinius, bet itin slaptą telekomunikacijų įrangą. Visgi VSD nepaaiškina, kam serveriams ir radijo stotelėms pervežti prireikė įrengti garso izoliaciją turinčias kameras be langų bei drausti muitininkams tikrinti orlaivius.
- Dalia Grybauskaitė (prezidentė 2009–2019 m.): Rinko „apsivalymo” versiją. Dar 2009 metais ji pripažino „netiesioginius įtarimus” ir ragino atsiprašyti, jei faktai pasitvirtintų, tačiau vėliau apgailestavo dėl aklavietės, mat Vašingtonas nenorėjo dalintis informacija.
- Generalinė prokuratūra: Remiasi „informacijos trūkumo” versija. Prokurorai oficialiai pripažįsta, jog vidinis tyrimas nejuda į priekį, nes „užsienio partneriai” (JAV) griežtai atsisako atsakinėti į užklausas bei teikti duomenis dėl „Violetinio objekto”.
- Gitanas Nausėda (Lietuvos prezidentas): Pareiškė visiškai pasitikintis šalies institucijų išvadomis, pagal kurias įtariamiems teroristams skirto slapto CŽV kalėjimo Lietuvoje nebuvo. Jo nuomone, grįžti prie šio klausimo svarstymo ir pradėti naujų tyrimų nereikia.
Kiek kitaip skamba pastarasis užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio pareiškimas. Jis nesiėmė vertinti paties pastato paskirties, o pasiūlė kitą žvilgsnį į šį tyrimą. „Mano nuomone, atsakyti į klausimą dėl tų paslėptų milijonų – Lietuvos garbės reikalas. Neturime teisės palikti jo užversto”, – teigė ministras.
Iš esmės šalies diplomatijos vadovas pasiūlė sekti pinigų pėdsakais – išsiaiškinti, už ką konkrečiai ir kam pervesti šie pinigai, taip pat patikrinti įtarimus dėl galimų kyšių už šio objekto įkurdinimą. Kodėl šio, regis, akivaizdaus žingsnio Lietuva nežengė iki šiol, lieka mįslė.
NEWSROOM IN pastebi, jog visi minėti slaptame CŽV kalėjime Lietuvoje kalinti asmenys iki šiol laikomi Gvantaname.