Liepos 15-ąją sukanka 616 metų nuo legendinio Žalgirio (Griunvaldo) mūšio – vieno didžiausių ir kruviniausių viduramžių susirėmimų. Viename lauke susikovę dešimtys tūkstančių karių iš visos Europos per vieną dieną keliems šimtmečiams pakeitė regiono jėgų pusiausvyrą. Lietuvai ir Lenkijai ši pergalė padėjo pagrindą aukso amžiui bei abiejų valstybių sąjungos suklestėjimui. Tuo tarpu iki 1410 metų sąlygas diktavusiam Teutonų ordinui, kuris laikytas galingiausia Europos karine-religine valstybe su pažangia ekonomika ir kariuomene, šis pralaimėjimas tapo pabaigos pradžia. Kryžiuočiai taip ir neatsigavo – sparčiai prarado žemes, galią bei įtaką.
Įdomu tai, jog šia pergale iki šiol didžiuojasi ne tik lietuviai ir lenkai, bet ir ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, totoriai bei čekai (pastarieji sugebėjo kariauti abiejose barikadų pusėse). Mat dabartinių slavų tautų protėviai tuomet gyveno milžiniškose teritorijose, priklausiusiose Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) ir Lenkijos Karalystei. Viduramžiais nacionalinių armijų šiuolaikine prasme nebuvo – kariuomenė rinkosi teritoriniu principu: iš kur esi kilęs, tame pulke ir kovoji. Tos pačios žemės kariai petys į petį žengė į mūšį vedami bendros vėliavos (chorūgvės). Vienintelė išimtis buvo totoriai: nors jie gyveno skirtingose LDK vietose, mūšio lauke susivienijo į bendrą, itin mobilią totorių raitiją, kovojusią didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pajėgose.
Trys Žalgirio mūšio vardai
Kiekviena mūšyje dalyvavusi šalis šį susirėmimą vadina savaip, atsižvelgdama į geografines nuorodas ir kalbą. Lenkijoje tai – Bitwa pod Grunwaldem (Griunvaldo mūšis), pavadintas pagal kaimą, prie kurio stovėjo kryžiuočių stovykla. Lietuvoje – Žalgirio mūšis (tai gražus, pažodinis vokiško pavadinimo „Grunwald” vertimas: žalias miškas/giria). O Vokietijoje ši istorinė drama žinoma Tanenbergo mūšio (Schlacht bei Tannenberg) vardu – pagal kaimelį, šalia kurio virė pagrindinės kovos.
Trys dienos mūšio lauke
Skerdynės nusidriekė plačiuose laukuose tarp Griunvaldo, Tanenbergo (dabartinis Stembarkas) ir Lodvigovo. Pati kova truko ilgiau nei 10 valandų – tam laikmečiui tai buvo sunkiai suvokiamas jėgų išbandymas.
Kovai nutilus, sąjungininkų kariuomenė nesitraukė. Krauju aplietame lauke jie pasiliko dar tris dienas. Asmeniniu Lenkijos karaliaus Jogailos įsakymu nukauto didžiojo magistro Ulricho von Jungingeno ir kitų aukštų Ordino pareigūnų kūnai su pagarba išsiųsti į jų sostinę – Marienburgo pilį. Tuo tarpu abiejų pusių eiliniai kariai palaidoti bendruose kapuose tiesiog Griunvaldo laukuose.
Šiandien ši vieta – nebe krūmokšniais apaugęs miškas, koks buvo 1410 metais, o milžiniškas atviras memorialinis kompleksas. Minint 550-ąsias mūšio metines, čia iškilo granitinis paminklas su 30 metrų aukščio stiebais, simbolizuojančiais sąjungininkų vėliavas, taip pat įkurtas muziejus, kuriame eksponuojami žemėje rasti suvarpyti šarvai bei ginklai.
Skirtingos kariuomenės ir taktikos: Vytautas ir Jogaila
Sąjungininkų galybei vadovavo Lenkijos karalius Jogaila ir jo pusbrolis, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Jų gretose stojo nuo 29 000 iki 39 000 karių. Tai buvo milžiniška, tačiau itin marga jėga: sunkiasvorė Lenkijos kavalarija, lengvoji Lietuvos raitija, Smolensko ir Kyjivo pulkai, čekų bei totorių būriai.
Kryžiuočiai (nuo 21 000 iki 27 000 karių) skaičiumi nusileido, tačiau turėjo milžinišką pranašumą dėl šarvų kokybės ir drausmės. Baltus apsiaustus su juodais kryžiais dėvintys ordino riteriai, samdiniai iš Vakarų Europos bei Prūsijos miestų būriai veikė kaip viena, negailestinga, plienu kaustyta mašina.
Vytauto ir Jogailos klasta
Pagrindiniu sąjungininkų koziriu tapo taktinė manevringumo laisvė ir strateginis Vytauto bei Jogailos genialumas. Mūšis prasidėjo sekinančiu nervų karu. Liepos 15 d., atviras laukas, alinantis karštis. Savo nenugalimumu visiškai tikri kryžiuočiai kovos rikiuote išsirikiavo dar ankstyvą rytą. Riteriai ir jų žirgai buvo sukaustyti sunkiais šarvais, metalas kaito, o priešo vis nesimatė.
Kol vokiečiai tiesiog lydėsi šarvuose, sąjungininkų kariuomenė glaudėsi vėsioje miško šešėlyje. Karalius Jogaila niekur neskubėjo: jis liepė įrengti koplyčią ir ramiai klausėsi vienų rytinių mišių po kitų. Tuo pat metu Vytautas skubėjo po mišką, rikiuodamas margą karių masę. Miškas slėpė tikrąjį sąjungininkų skaičių, kariai gėrė vandenį ir patogiai ruošėsi mūšiui, kol kryžiuočiai tiesiog virė savo sultyse.
Laukiama buvo kelias valandas. Magistro Ulricho von Jungingeno nervai neatlaikė ir jis nusiuntė sąjungininkams du nuogus kalavijus. Tai buvo ne tiek drąsus iššūkis, kiek karštyje išsekusių riterių isterija: „Gana slapstytis, išeikite kovoti!”.
Kai sąjungininkai pagaliau pasirodė iš miško ir smogė, jie atėmė iš nukankintų kryžiuočių pagrindinį jų pranašumą – triuškinantį kaktomušos smūgį. Būtent tuomet suveikė garsi taktinė gudrybė: lengvoji lietuvių ir totorių raitija mūšio pradžioje imitavo traukimąsi. Vokiečių riteriai tuo patikėjo, suardė savo monolitinę rikiuote, puolė vytis ir pakliuvo į spąstus.
Totorių pasirodymas šiame lauke – atskira istorinė drama. XIV amžiaus pabaigoje chanas Tochtamyšas (tas pats, kuris 1382 m. sudegino Maskvą) pralaimėjo kovą dėl valdžios Tamerlanui ir pabėgo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Vytautas jį priėmė su pagarba, tikėdamasis padėti susigrąžinti sostą, o mainais užsitikrinti gerus santykius su Aukso orda bei apsaugoti rytines LDK sienas. Totorių kariai į Lietuvą atvyko su šeimomis. Vytautas juos apgyvendino prie Vilniaus, Trakų, Gardino ir Naugarduko, suteikė žemės bei privilegijų mainais į karinę tarnybą.
Iki 1410 metų Tochtamyšo gyvo jau nebebuvo, tačiau jo sūnus, caraitis Dželalis ad Dinas, išliko ištikimas sąjungai. Būtent jis vedė totorių raitiją Žalgirio lauke ir suvaidino lemtingą vaidmenį Teutonų ordinui. Kol kavalarija manevravo, sunkiausią kryžiuočių smūgį kaktomuša atrėmė trys Smolensko pulkai. Jie stovėjo iki mirties, neleisdami pralaužti sąjungininkų armijos centro.
Katastrofiški Žalgirio mūšio praradimai
Viduramžių mastais nuostoliai buvo milžiniški. Kryžiuočių kariuomenė nustojo egzistuoti: žuvo iki 12 000 karių (beveik pusė pajėgų), dar apie 14 000 pateko į nelaisvę. Žuvo visa Ordino vadovybė: didysis magistras, didysis maršalas, iždininkas ir daugiau nei 200 riterių brolių.
Sąjungininkai taip pat sumokėjo didelę kainą – neteko apie 4 000–5 000 žuvusiųjų ir sužeistųjų. Labiausiai nukentėjo Lietuvos, totorių ir Smolensko chorūgvės, atlaikiusios pirmąjį vokiečių plieno smūgį. Lenkai į kovą įsitraukė vėliau, todėl prarado mažiau žmonių, tačiau tarp jų žuvo nemažai kilmingų bajorų.
Belaisvių likimas ir Jogailos diplomatija
Nugalėtojų rankose atsidūrė 14 000 kryžiuočių belaisvių. Jų likimas išspręstas pragmatiškai. Eiliniai kariai ir samdiniai paleisti po kelių dienų, mat maitinti tokią minią laukuose buvo brangu ir pavojinga, o išpirkos už juos niekas nesumokėtų. Iš jų tik paimta priesaika rudenį atvykti į Krokuvą. Nors dauguma, suprantama, negrįžo, žinia apie nugalėtojų gailestingumą apskriejo visą Europą.
Tuo tarpu kilmingi riteriai buvo sukaustyti grandinėmis ir išsiųsti į Lenkijos bei LDK pilis. Už jų gyvybes Ordinas vėliau sumokėjo milžiniškas sumas auksu, o tai įstūmė kryžiuočių valstybę į gilią finansinę krizę.
Kai kuriuos belaisvius Jogaila išnaudojo subtiliam diplomatiniam spaudimui. Pavyzdžiui, Silezijos kunigaikštį Konradą VII Baltąjį, Ordino sąjungininką, į nelaisvę paėmė asmeniškai karalius. Jis į laisvę buvo paleistas tik po to, kai davė garbės žodį daugiau niekada gyvenime nekelti kalavijo prieš Lenkiją.
Pasididžiavimo ženklai: nuo Lietuvos iki Čekijos ir JAV
Šios pergalės atmintis giliai įsirėžė į daugelio tautų istorinį kodą, atsispindėdama mene, heraldikoje bei sporte:
- Prekių ženklas „Žalgiris”: Lietuvoje šį vardą išdidžiai nešioja legendiniai krepšinio bei futbolo klubai, stadionai ir net 70 gatvių visoje šalyje. Lenkijoje Griunvaldo vardu pavadintos 347 gatvės ir aikštės.
- Čekų husitų įkvėpimas: Sėkmė prie Žalgirio įkvėpė čekų visuomenę kovai prieš Katalikų Bažnyčią Husitų karų metais (1419–1434 m.). Šis mūšis įrodė, jog „nenugalimus” Vakarų Europos riterius įmanoma sutriuškinti.
- Balta vėliava su raudonu vėžiu: Tai – pono Jano Sokolo iš Lamberko, vadovavusio ketvirtajai (čekų ir moravų) chorūgvei prie Žalgirio, vėliava (beje, būsimasis husitų lyderis Janas Žižka buvo artimas jo bendražygis). Vėliavą su raudonu vėžiu baltame fone šiandien išdidžiai kelia čekų istorinės rekonstrukcijos klubai, kasmet atvykstantys į Lenkiją paminėti mūšio metinių.
- Du tapybos šedevrai – du požiūriai į karą: Lenkų dailininkas Janas Mateika 1878 metais nutapė milžinišką paveikslą „Žalgirio mūšis”, aukštinantį puolimo įniršį bei triumfą. Vytauto Didžiojo, vilkinčio raudonais rūbais su iškeltu kalaviju, paveikslas tapo vizualiniu kanonu. Tuo tarpu čekų genijus Alfonsas Mucha savo cikle „Slavų epopėja” sukūrė drobę „Po Žalgirio mūšio”. Joje pavaizduotas Jogaila, kitą rytą apžiūrintis lavonais nuklotą lauką. A. Mucha į mūšį pažvelgė pro humanizmo prizmę: jo kūrinys simbolizuoja ne tiek pergalės džiaugsmą, kiek sielvartą dėl karo kainos ir slavų triumfo sunkumo.
- Žalgirio kalavijai: Prieš pat mūšį kryžiuočių heroldai įžūliai įteikė Jogailai ir Vytautui du nuogus kalavijus. Šis įžeidimas atsisuko prieš juos pačius – kalavijai tapo greitos pergalės simboliu ir iki šiol laikomi istoriniu Lenkijos bei Lietuvos vienybės ženklu.
- Paminklas Vavelio prieigose: Įspūdingas monumentas Krokuvoje. Okupacijos metais nacių sugriautas ir perlydytas į sviedinius, 1976 metais lenkai šį savo simbolį atstatė: ant žirgo sėdintis Jogaila, galingas Vytautas Didysis ir prie jų kojų parkritęs U. von Jungingenas.
- Paminklas Niujorke: Bronzinė Jogailos skulptūra su sukryžiuotais kalavijais stovi Centriniame parke. 1939 metais Lenkija jį atvežė į Pasaulinę parodą, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir šalies okupacijai, eksponato nebebuvo kam susigrąžinti. Paminklas JAV liko tuometinio mero Fiorello La Guardios dėka, kuriam ši skulptūra nepaprastai patiko.
Sprogusios bombos efektas: vietoj apibendrinimo
Jei 1410 metais šiame lauke būtų nugalėję kryžiuočiai, vargu ar šiandien pasaulis šią dieną minėtų su tokiu jauduliu. Ordinui tai būtų buvusi dar viena eilinė pergalė prieš mažiau organizuotą priešininką. Vertinant šių dienų akimis, pagal galią, pažangią ekipiruotę bei karinį pasirengimą kryžiuočiai buvo neabejotini favoritai – tarsi galingiausia Ispanijos futbolo rinktinė savo aukso amžiuje.
Tuo tarpu sąjungininkų pajėgos, nepaisant jų gausos, atliko visiško autsaiderio vaidmenį – tarsi margo futbolo klubo iš Žaliojo Kyšulio salų. Sutikite, jei Žaliojo Kyšulio rinktinė išplėštų pergalę pasaulio čempionato finale, tai taptų neįtikėtina, amžiams įsimintina sensacija! Žalgirio mūšis buvo būtent tokia savo epochą sudrebinusi super-sensacija. O kadangi tame mūšyje petys į petį kovėsi daugelio šiuolaikinių tautų protėviai, šio fenomenalaus triumfo atmintis tik sustiprėjo ir gyvuoja per amžius.