Tarptautinė mokslininkų grupė įrodė, jog prigimtinis altruizmas lydi žmones jau nuo ankstyvos vaikystės. Šis atradimas ne tik paaiškina žmogiškosios empatijos prigimtį, bet ir atsako į amžiną klausimą: kodėl, net ir žinodami apie žiaurumo egzistavimą, kaskart nuoširdžiai nustembame susidūrę su blogiu?
Prigimtinis altruizmas: mokslinis tyrimas
Žurnale Nature Human Behaviour paskelbtame eksperimente dalyvavo 537 vaikai nuo trejų iki dešimties metų. Italijos, Didžiosios Britanijos ir JAV mokslininkai stebėjo dalyvių elgesį, siekdami nustatyti jų pirminius moralinius impulsus.
Vaikams reikėjo nuspręsti, ar jie pasiruošę pasidalinti saldainiais su bendraamžiais, ar verčiau meluos dėl asmeninės naudos. Svarbiausiu kriterijumi tapo laikas: vieniems dalyviams teko sprendimą priimti akimirksniu (per 10 sekundžių), o kitiems duota laiko pamąstyti. Taip pat vaikams teko priimti moralinius sprendimus – pavyzdžiui, padėti daugumai kito asmens sąskaita.
Greitai sprendimus priėmę 3–4 metų vaikai dažniausiai rinkosi dalytis ir elgtis sąžiningai. Tai patvirtina, jog pirmoji, natūraliausia žmogaus reakcija – elgtis geranoriškai. Egoizmas – ne mūsų prigimtinė nuostata.
Bėgant metams šis polinkis tik stiprėja. Jeigu mažiausieji po pauzės dar galėjo suabejoti, tai moksleiviai altruistinę nuostatą išlaikė net ir gavę laiko pamąstyti. Polinkis padėti vieni kitiems – natūrali psichikos ypatybė, auklėjimo tik ugdoma, o ne sukuriama nuo nulio.
Vis dėlto tyrimo autoriai pastebi, jog patys jauniausi dalyviai ne visada gebėjo iki galo suprasti sudėtingas žaidimo taisykles ar moralinių dilemų niuansus. Be to, griežti laiko rėmai (reikalavimas atsakyti per 10 sekundžių) dirbtinai atskiria vaiką nuo realaus gyvenimo, kuriame sprendimai dažniausiai priimami lanksčioje bei sudėtingoje socialinėje aplinkoje.
Kodėl susidūrimas su blogiu visada užklumpa netikėtai
Gauti rezultatai paaiškina svarbų psichologinį fenomeną. Kadangi mūsų pirminė reakcija ir intuicija orientuotos į gėrį bei bendradarbiavimą, bet kokį susidūrimą su blogiu, išdavyste ar žiaurumu smegenys supranta kaip sistemos klaidą. Būtent todėl žmonija per tūkstančius metų taip ir neišmoko vertinti blogio kaip normos. Kaskart su juo susidurdami patiriame šoką vien todėl, kad mūsų emocinė prigimtis užprogramuota visiškai kitkam.