Ši režisieriaus Pier Paolo Pasolini byla Italijoje turi tokį patį kultinį statusą, kaip J. F. Kennedy nužudymas Jungtinėse Valstijose
Praėjus lygiai 51 metams po iškilaus italų režisieriaus, rašytojo ir poeto Pier Paolo Pasolini mirties, Romos prokuratūra oficialiai pradėjo naują jo nužudymo tyrimą. Kaip praneša naujienų agentūra ANSA, tyrimą pavesta atlikti prokurorei Silviai Santucci.
Bylą atverti paskatino advokato Stefano Maccioni, atstovaujančio Lacijaus regiono žurnalistų profesinei sąjungai, režisieriui Davidui Grieco ir rašytojui Giovanni Giovannetti, kreipimasis. Teisininkai surinko duomenų apie anksčiau šioje byloje taip ir neapklaustą liudytoją bei pareikalavo iš naujo išanalizuoti archyvinius televizijos kadrus ir senųjų kriminalistinių ekspertizių išvadas. Bandymai atnaujinti tyrimą 2016 ir 2023 m. baigėsi prokuratūros atsisakymu.
P. P. Pasolini nužudymas Italijoje vertinamas itin jautriai ir apipintas tokiomis pat sąmokslo teorijomis, kaip Johno F. Kennedy žūtis Jungtinėse Valstijose. Tai – visoje šalyje atgarsį sukėlęs politinis sąmokslas, kuriame net ir prabėgus pusei amžiaus oficialiai neatsakyta į visus klausimus.
Tragedija Ostijoje ir melagingas prisipažinimas
NEWSROOM IN primena, jog subjaurotas 53-ejų P. P. Pasolini kūnas rastas 1975 m. lapkričio 2-osios naktį pajūrio dykvietėje Ostijos rajone, netoli Romos. Karštais pėdsakais policija sulaikė septyniolikmetį režisieriaus meilužį Giuseppe (Pino) Pelosi, kuris mėgino pasprukti aukos automobiliu. Iš pradžių būtent G. Pelosi pripažintas vieninteliu kaltininku. Paauglys tvirtino režisierių nužudęs gindamasis kilus buitiniam konfliktui – esą sumušęs jį medine lenta ir vėliau netyčia pervažiavęs automobiliu.
Tačiau po trijų dešimtmečių, 2005 m., G. Pelosi viešai atsisakė savo parodymų. Jis pripažino save apšmeižęs dėl žiaurių grasinimų susidoroti su šeima. Pasak patikslintos jo versijos, paplūdimyje režisierių mirtinai sumušė kita mašina atvažiavusi nežinomų vyrų grupė, šaukusi, jog auka – „purvinas komunistas“.
Pier Paolo Pasolini žūties versijos: nuo politikos iki mafijos
G. Pelosi žodžiai sustiprino dešimtmečius sklandžiusias kalbas, jog P. P. Pasolini nužudymas buvo kruopščiai suplanuota operacija, o ne atsitiktinis konfliktas. Visuomenėje ir žiniasklaidoje įsitvirtino trys pagrindinės neoficialios versijos.
Pirmoji – ultradešiniųjų neofašistų politinis susidorojimas dėl atvirai demonstruotų komunistinių režisieriaus pažiūrų. Antroji siejama su šantažu: prieš pat mirtį iš kūrėjo pavogtos skandalingojo filmo „Salò, arba 120 Sodomos dienų“ juostos, tad kelionė į Ostiją neva galėjusi būti spąstai, žadant grąžinti medžiagą.
Trečioji – korporatyvinis sąmokslas. Prieš mirtį rašytojas rengė romaną „Nafta“ (it. Petrolio), kuriame narstė korupciją Italijos politikos viršūnėse. Knygoje jis tiesiogiai kaltino energetikos korporacijos ENI vadovybę ir jos vadovą Eugenio Cefisą ryšiais su sukarintomis struktūromis bei konkurentų šalinimu. P. P. Pasolini darė išvadą, jog būtent E. Cefisas organizavo 1962 m. lėktuvo katastrofą, nusinešusią ENI įkūrėjo Enrico Mattei gyvybę. Romane teigta, jog naujasis koncerno vadovas finansavo slaptus neofašistų tinklus (tokius kaip ložė „P2“ ir „Gladio“), siekdamas išlaikyti politinę šalies kontrolę.
Iškart po menininko žūties iš asmeninio jo archyvo be pėdsakų dingo esminis knygos skyrius, pavadintas „Žaibas virš ENI“. Šios teorijos šalininkai įsitikinę, jog prie rankraščio dingimo prisidėjo slaptosios tarnybos, gynusios korumpuotos valdžios interesus.
Mafija ir DNR ekspertizė
Italijoje netrūksta manančių, jog visi šie motyvai glaudžiai persipynę. G. Pelosi esą tebuvo įrankis, o pasaloje dalyvavo Romos mafijos grupuotės „Banda della Magliana“ smogikai, glaudžiai bendradarbiavę su žvalgybos tarnyba SISMI. Pagal šią versiją juostų vagystė tebuvo masalas išvilioti režisierių į Ostiją, mat tikrasis žudikų tikslas buvęs sunaikinti jo surinktą kompromituojančią medžiagą apie ENI.
Be to, šiuolaikinės technologijos padėjo tyrėjams ant aukos drabužių aptikti trijų nežinomų vyrų DNR pėdsakus. Šiuo metu prokuratūra bando sutikrinti šiuos DNR profilius su 8-ojo dešimtmečio neofašistų smogikų ir Maljanos gaujos narių duomenų bazėmis. Tikrinami ir velionių brolių Borsellino (neofašistų, kuriuos G. Pelosi vėliau įvardijo bendrininkais) artimųjų genetiniai žymenys.
