Turkijos užsienio reikalų ministras Hakanas Fidanas paskelbė reikšmingą pareiškimą dėl Rusijos karo prieš Ukrainą, perspėdamas apie galimą konflikto eskalaciją iki branduolinio ginklo panaudojimo. Interviu naujienų agentūrai „Anadolu” ministras paragino tarptautinę bendruomenę nedelsiant įsikišti, mat karo veiksmai plečiasi geografiškai ir keičia savo pobūdį.
Kyla klausimas, kodėl toks griežtas Ankaros perspėjimas nuskambėjo būtent dabar, kokie neformalūs svertai pasitelkiami užkulisiuose ir kodėl Turkijos platforma išlieka pagrindiniu kariaujančių pusių komunikacijos kanalu.
Perspėjimas dėl „kraštutinės priemonės”
Turkijos diplomatijos vadovo teigimu, kai sekinamasis karas fronto linijoje perauga į abipusį infrastruktūros naikinimą užnugaryje, kyla grėsmė pačiam valstybės išlikimui. Tokioje situacijoje šalis (turima omenyje Rusija) gali griebtis „paskutinės turimos priemonės”.
H. Fidanas pažymėjo, jog per jo vizitą Rusijoje buvo aptariama tokio kraštutinio žingsnio tema, o Rusijos pareigūnai teisinosi visuomenės lūkesčiais. Turkijos ministras pabrėžė, jog Ankara jau perdavė šiuos nerimą keliančius signalus Vakarų partneriams ir paragino juos stabdyti eskalaciją, kol konfliktas netapo nevaldomas.
Tiesa, H. Fidanas pabrėžtinai nekomentavo, kiek pati Turkija tiki tokio rusų visuomenės spaudimo realumu. Visgi savo pareiškimu jis aiškiai leido suprasti: Kremliui Ukrainos smūgiai Rusijos infrastruktūrai tapo egzistencine grėsme. Maskvos valdžiai skubiai reikia bent dalinių nepuolimo paktų, o branduolinį naratyvą ji laiko pagrindiniu koziriu spaudžiant išorės žaidėjus.
Vakarų ir NATO reakcija
Vakarų šalių sostinėse ir NATO būstinėje Turkijos ministro pareiškimus apie branduolinę grėsmę pasitiko vieša tyla. Tai nereiškia pavojaus ignoravimo: Vakaruose puikiai suprantamas rizikos mastas, tačiau visą derybinį aktyvumą renkamasi perkelti į neviešą erdvę, sąmoningai paliekant Ankarai manevro laisvę.
Hakanas Fidanas – autoritetingas diplomatas, asmeniškai vedęs derybas Maskvoje ir turintis prieigą prie NATO žvalgybos duomenų. Kai apie kritinę eskalacijos riziką prabyla Aljanso narės ministras, jo žodžiai Vakaruose vertinami iš esmės kitaip nei eiliniai Kremliaus gąsdinimai „branduoliniais pelenais”.
Vis dėlto Turkijos pastangos Europoje vertinamos nevienareikšmiškai. Paryžius ir Berlynas Turkijos bandymą tapti Kremliaus „branduoliniu vertėju” gali interpretuoti kaip siekį sustiprinti savo pozicijas NATO viduje ir pasiekti europinių sankcijų sušvelninimo. Nepaisant to, kol Turkijos diplomatija sugeba užtikrinti bent minimalią prekybą Juodojoje jūroje, sąjungininkai linkę likti tyliais stebėtojais.
Kodėl Hakano Fidano pareiškimas nuskambėjo dabar?
Šiuo metu padėtis Juodosios jūros baseine paaštrėjo iki kritinės ribos, o tai tiesiogiai smogė pačios Turkijos interesams. Tiesiogiai kare nedalyvaujanti Ankara susidūrė su dideliais ekonominiais ir logistiniais nuostoliais. Konfliktas peraugo į beatodairiškų atakų prieš civilinį laivyną etapą: bepiločių smūgiai Turkijos bendrovių laivams (įskaitant krovininius laivus „Yasar”, „Nadezhda” ir „MV Güllük”) sužalojo įgulų narius ir sukėlė tiesioginį pavojų laivybai.
Tuo pat metu smūgį patyrė ir pagrindinis Turkijos ekonomikos sektorius – žemės ūkio perdirbimas bei miltų ir aliejaus reeksportas. Išaugęs atakų skaičius lėmė logistinę aklavietę, todėl Ankara buvo priversta apriboti tranzito leidimus per Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius laivams, plaukiantiems į Novorosijską bei Ukrainos uostus. Tai smarkiai sumažino pajamas iš sąsiaurių ir sukėlė grėsmę Turkijos, kaip pasaulinio maisto centro, statusui.
Būtent todėl Ankaros iniciatyvos formuoti naujus regioninio saugumo formatus – įskaitant trišalį Turkijos, Saudo Arabijos ir Pakistano projektą (Mekos susitarimą) bei Stambulo pozicionavimą kaip derybų centrą – rodo siekį sukurti autonominį apsaugos skydą. Ankarai tai – žaidimas iš didelių statymų, kuriame riba tarp diplomatinės taikdarystės ir nacionalinių ekonominių interesų gynimo jau seniai išsitrynė.
Nuo globalių grėsmių iki mažų žingsnių diplomatijos
Perspėdama apie branduolinę riziką, Ankara toli gražu nesitiki žaibiškos taikos. Suprasdama, jog visiškai sustabdyti karą šiuo metu neįmanoma, Turkija taiko mažų žingsnių taktiką. Keldamas statymus iki maksimumo, H. Fidanas siekia apčiuopti bent lokalius sąlyčio taškus ten, kur nuostoliai tampa kritiniai visiems. Dėl šios priežasties Ankara oficialiai pateikė Maskvai ir Kyjivui pasiūlymus įvesti moratoriumą smūgiams prieš komercinius laivus Juodojojoje jūroje ir energetikos infrastruktūros objektus.
Visgi ši iniciatyva sulaukia pasipriešinimo iš abiejų pusių. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas liepos pabaigoje interviu agentūrai TASS nurodė prieštaravimą tarp Ankaros pasirengimo organizuoti taikos derybas ir kartu pasirašomų NATO dokumentų (o Aljansą Maskva laiko priešu). Savo ruožtu Kyjivas ir jo Vakarų sąjungininkai atmetė Turkijos siūlomą „absoliučių paliaubų jūroje” idėją.
Nors iš pradžių būtent Ukrainos pusė ragino ginti komercinį laivyną, o Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha pabrėžė būtinybę paversti Juodąją jūrą „saugios laivybos zona”, visiškas moratoriumas Kyjivo netenkina. Ukrainai asimetrinio karo strategija Juodojoje jūroje – vienintelis būdas neutralizuoti Rusijos pranašumą sausumoje. Šiuo požiūriu Ankaros pasiūlymas Kyjivui atrodo kaip spąstai, surišantys rankas Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, tačiau paliekantys erdvės Maskvos strateginiam manevrui. Būtent todėl Ukraina reikalauja išskirtinai „hibridinio formato”: saugoti tarptautinius krovinius bei grūdų koridorius, bet pasilikti teisę naikinti Rusijos karo laivus ir vadinamąjį šešėlinį laivyną. Kaip leido suprasti Volodymyras Zelenskis, atsisakyti veiksmingo ginklo – jūrinių dronų – Kyjivas neketina, todėl Ankaros koncepcija kol kas pakibo ore.
Kodėl Turkijos derybų kanalas reikalingas Maskvai
Rusijai H. Fidano diplomatinis tarpininkavimas tapo reikalingas siekiant įveikti „raudonųjų linijų nuvertėjimo sindromą”, kai tiesioginiai Maskvos branduoliniai grasinimai Vakaruose nustojo veikti kaip atgrasymo priemonė. Ukrainai nukreipus karinių veiksmų kryptį nuo alinančių kovų fronte į sistemingą užnugario infrastruktūros, naftos perdirbimo gamyklų ir Juodosios jūros laivyno naikinimą, Kremlius patyrė asimetrinių nuostolių. Norėdama sugrąžinti eskalacijos baimę ant derybų stalo, Maskva pasitelkė „trečiosios šalies strategiją” – autoritetingą retransliuotoją, buvusį žvalgybos MIT vadovą ir NATO narės ministrą.
Kritinės ribos
Pažymėtina, jog pastaruoju metu plataus masto viešosios diplomatijos taikos derybų klausimu nematyti. JAV demonstratyviai atsitraukė, mat nemato Kremliaus pasirengimo deryboms ir realioms nuolaidoms, o klausytis begalinių V. Putino ultimatumų Vašingtonui tiesiog įgriso.
Vienintele derybininke (tiek viešai, tiek užkulisiuose), toliau veikiančia tokioje sudėtingoje situacijoje, išlieka Turkija. Nors visiškos Rusijos ir Ukrainos paliaubos kol kas nerealios, būtent Turkijos diplomatija brėžia ribas, už kurių eskalacija taptų kritinė tiek konflikto dalyviams, tiek jų kaimynams.