Sausio 24–25 dienomis Vilnius ir Varšuva tapo 1863–1864 metų sukilimo 163-iųjų metinių minėjimo centrais. Įvykis, anuomet tapęs kelių tautų tragedija, šiandien virto keturių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos branduolį sudariusių nacijų vienybės simboliu. Tokios akimirkos primena, jog istorija juda ne tiese, o spirale. Akivaizdu, kad šiuo metu sprendžiasi dar XIX a. prasidėjusio geopolitinio ginčo baigtis.
Prieš 163 metus sukilėliai traukė į miškus svajodami apie laisvę ir stodami į kovą prieš milžinišką imperiją. Šiandien tų pačių šalių lyderiai susitinka Lietuvos prezidento rūmuose – tame pačiame pastate, kur kadaise mirties nuosprendžius laisvės kovotojams pasirašinėjo imperinis generalgubernatorius Michailas Muravjovas, pramintas „Koriku“. Tai ne tik politinė satisfakcija, bet ir ironiškas istorijos teisingumo triumfas.
Varšuvos ir Vilniaus balsas
Iškilmės vyko dviem etapais: iš pradžių Varšuvoje, vėliau – Vilniuje. Renginiuose dalyvavo Lenkijos ir Lietuvos vadovai Karolis Nawrockis ir Gitanas Nausėda, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis bei Baltarusijos demokratinių jėgų lyderė Sviatlana Cichanouskaja.
Lenkijoje prezidentas Karolis Nawrockis nubrėžė iškilmių toną, primindamas istorinį imperijų žlugimo neišvengiamumą: „Imperijos griūva, o laisvė gyvuoja ir visuomet nugalės. Dieve, laimink laisvą Lenkiją, Lietuvą, Ukrainą ir laisvą baltarusių tautą“.
Vilniuje pagrindiniai renginiai vyko Rasų kapinėse, kur ilsisi 20-ies sukilėlių, tarp jų ir Konstantino Kalinausko, palaikai, taip pat Arkikatedroje bazilikoje, kur aukotos šv. Mišios už laisvės kovotojus.
Po šv. Mišių Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda pabrėžė, jog 1863-iųjų sukilėliai, nepaisydami skaudžios patirties ir represijų, pasirinko kovos kelią po bendra Erelio, Vyčio ir Arkangelo Mykolo vėliava. Pasak jo, net ir neturėdami gyvenimo nepriklausomoje valstybėje patirties, jie išsaugojo „beribį tikėjimą laisve kaip brangiausiu paveldu“. G. Nausėdos teigimu, būtent ši ištikimybė idealams pastatė nematomą, tačiau neįveikiamą sieną tarp keturių tautų ir Rusijos, kuri ir šiandien padeda regionui ryžtingai priešintis tironijai.
Apie Baltarusiją, bendrą likimą ir stiprią Europą
Susitikimų metu lyderiai aptarė aktualią „Liublino trikampio“ darbotvarkę. Vienu ryškiausių akcentų tapo Volodymyro Zelenskio kalba; jis pripažino, kad šiandieninė Baltarusija faktiškai paversta Rusijos gubernija.
Ukrainos lyderis su kartėliu konstatavo, jog šiuo metu „Lukašenkos špicas turi daugiau teisių nei baltarusių tauta“. V. Zelenskis pabrėžė, kad 2020-aisiais pasauliui pritrūko ryžto, ir jei tuomet baltarusiams būtų suteikta galinga parama, „istorija galėjo pasisukti kitaip ir būti saugesnė“.
Žvelgdamas į ateitį, V. Zelenskis Ukrainos narystę Europos Sąjungoje įvardijo kaip pagrindinį regiono saugumo garantą ir paragino Bendriją tapti pasauline lydere, išnaudojant Ukrainos technologinį bei karinį potencialą.
Apie solidarumą ir partnerystę
Svarbiu įvykiu tapo V. Zelenskio derybos su Sviatlana Cichanouskaja. Ji padėkojo Ukrainos vadovybei už aiškią skirtį tarp baltarusių tautos ir režimo, taip pat už paramą savanoriams bei politiniams kaliniams. S. Cichanouskaja pasiūlė Ukrainai paskirti specialųjį pasiuntinį Baltarusijai tiesioginiam veiksmų koordinavimui su demokratinėmis jėgomis.
Saugumas: karinis atsakas į grėsmes
Be istorinės atminties, vizitas pasižymėjo ir konkrečiais gynybiniais sprendimais. G. Nausėda pasiūlė Lenkijai įkurti bendrą karinį objektą (poligoną) Lazdijų rajone. Tai unikalus projektas NATO mastu, skirtas strateginio Suvalkų koridoriaus apsaugai. Taip pat aptartas laisvosios prekybos zonos kūrimas Lietuvos ir Lenkijos pasienio regionuose, siekiant plėtoti gynybos pramonę ir aukštąsias technologijas.
NEWSROOM IN primena:
➤ 1863-iųjų sukilimas – didžiausias tautinio išsivadavimo judėjimas prieš Rusijos imperiją, kurio tikslas buvo atkurti nepriklausomą Abiejų Tautų Respubliką. Nepaisant tūkstančio mūšių ir didvyriško pasipriešinimo, sukilimas buvo numalšintas. Susidorojimui vadovavęs generalgubernatorius Michailas Muravjovas dėl ypatingo žiaurumio ir masinių sukilėlių egzekucijų į istoriją įėjo „Koriko“ pravarde.
➤ Iki 2017 m. tiksli sukilimo lyderių palaidojimo vieta nebuvo žinoma, mat caro valdžia juos užkasė slapta. Artimieji žinojo tik apytikslę vietą – Gedimino kalną arba Trijų kryžių kalną Vilniaus centre. Pirmieji bandymai surasti kapus pradėti tik 1915 m., kai Rusijos valdžia pasitraukė iš Vilniaus spaudžiant vokiečių armijai. Tuomet rasti tik sukilėlio Tito Dalevskio palaikai.
2017 m. likusių sukilėlių kapus pavyko rasti atsitiktinumo dėka. Gedimino kalne prasidėjusios nuošliaužos tiesiogine to žodžio prasme atvėrę pirmuosius keturis kapus. Juose aptikti septynių kūnų palaikai – jie buvo užkasti už nugaros surištomis rankomis ir užpilti kalkėmis. Ant vieno vyro, palaidoto atskirai, dešinės rankos piršto rastas vestuvinis žiedas su lenkišku įrašu: „Zygmund Apolonija 11 Sierpnia / 30 Lipca 1862 r.“ (Apolonija Dalevskytė – Z. Sierakausko sutuoktinė – red. past.). Būtent šis žiedas leido nustatyti, jog tai – Zigmantas Sierakauskas.
Vėliau kasinėjimai tęsti, pradėti sukilėlių palaikų identifikavimo darbai, kuriuose dalyvavo archeologai, antropologai, istorikai bei kriminalistai.
2020 m. lapkričio 22 d. Vilniaus Rasų kapinėse įvyko iškilmingos valstybinės 20-ies sukilėlių laidotuvės; tarp jų buvo ir 1863–1864 m. sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas bei Konstantinas Kalinauskas. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, Baltarusijos bei Ukrainos atstovai.
Iki šiol nerasta tik vieno sukilėlio – kunigo Stanislovo Išoros, kuriam mirties bausmė įvykdyta vienam pirmųjų, – palaidojimo vieta. Brolių Išorų palikuonys gyvena Vilniuje.
