Vasarį įsiplieskęs Irano karas pasiekė dar vieną kritinę kryžkelę. Per pusantro mėnesio konfliktas išsiplėtė: į jį tiesiogiai ar netiesiogiai įsitraukė daugiau nei dešimt valstybių – nuo Izraelio, Libano, Sirijos ir Irako iki Jemeno, JAV bei jų sąjungininkių Europoje, kurių prekybinę laivybą trikdo nuolatinės atakos. Padėtį sunkina beprecedentis politinis vakuumas pačiame Irane, nes žuvo dauguma šalies bei pagrindinių institucijų vadovų. Naujasis Irano aukščiausiasis lyderis taip ir nepasirodė viešumoje: jo tiksli buvimo vieta laikoma griežta paslaptimi, tad iki šiol neaišku, kokia jo sveikatos būklė.
Būtent slegiamos tokio destrukcijos ir politinės paranojos bagažo abi pusės bando ieškoti erdvės dialogui. Šiomis dienomis Vašingtonas ir Teheranas per tarpininkus apsikeitė paliaubų sutarties projektais. Visgi Vakarų žiniasklaidos („The New York Times“, „The Wall Street Journal“) gautų dokumentų analizė atskleidžia: oponentai derybas pradeda su reikalavimais, prilygstančiais faktinei priešininko kapituliacijai.
Visiškas nusiginklavimas mainais į atominę elektrinę
Jungtinių Valstijų parengtą taikos sutarties projektą, kurį aprašo „The New York Times“, sudaro 15 punktų. Dokumente iš Teherano reikalaujama atsisakyti visų pagrindinių strateginių kozirių. Vašingtonas primygtinai siekia visiško Irano branduolinės programos likvidavimo. Šalis privalo ne tik sustabdyti urano sodrinimą, bet ir fiziškai išmontuoti svarbiausius objektus, įskaitant tyrimų centrus bei gamyklas Natanze, Fordo ir Isfahane. Visas sukauptas smarkiai prisodrinto kuro atsargas amerikiečiai reikalauja perduoti griežtai Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) priežiūrai.
Be branduolinio nusiginklavimo, JAV derybininkai siekia griežtų apribojimų Irano balistinių raketų programai. Esminiu politiniu reikalavimu tapo visiškas Teherano atsisakymas finansuoti bei remti savo kontroliuojamas regiono grupuotes – Jemeno husius, palestiniečių „Hamas“ ir Libano „Hezbollah“. Be to, Iranas privalo garantuoti netrukdomą laivybą Hormūzo sąsiauryje. Mainais į šių griežtų reikalavimų įgyvendinimą Vašingtonas žada visiškai atšaukti sankcijas ir net padėti iraniečiams užbaigti Bušero atominės elektrinės statybas.
Sąsiaurio kontrolė ir žalos atlyginimas
„The Wall Street Journal“ paviešinti atsakomieji Teherano reikalavimai – visiškai veidrodiniai ir ne ką mažiau radikalūs. Irano vadovybė (arba, tiksliau, Islamo revoliucijos sargų korpusas) reikalauja, kad JAV su sąjungininkėmis sumokėtų pilną kompensaciją už visą karo sukeltą žalą, nors kol kas nesukurta net apytikslių šių nuostolių vertinimo mechanizmų.
Strateginis Irano tikslas – oficialiai įteisinti Hormūzo sąsiaurio kontrolę. Teheranas siekia tarptautinės teisės rinkti mokesčius iš praplaukiančių prekybinių laivų, pritaikant Egipto valdomo Sueco kanalo modelį. Maža to, islamo respublika reikalauja tvirtų JAV ir Izraelio nepuolimo garantijų bei primygtinai ragina nedelsiant nutraukti Izraelio operaciją Libane. Galutiniu Irano ultimatumo akordu tapo reikalavimas uždaryti visas amerikiečių karines bazes Artimuosiuose Rytuose – nuo Kuveito ir Saudo Arabijos iki Sirijos bei Irako. Taip pat reikalaujama panaikinti visas sankcijas Teheranui, o šalies raketų programą palikti nepaliestą.
Irano karas: maksimalizmo aklavietė
Šių priešpriešinių pasiūlymų analizė atskleidžia, jog šiuo metu abi pusės paradoksaliai laiko save nugalėtojomis. Iškelti maksimalistiniai reikalavimai – visiškai nesuderinami, tad tiesioginių taikos derybų perspektyva išlieka itin miglota.
Jeruzalės skepticizmas
Kol Vašingtonas ir Teheranas per Pakistano bei arabų šalių tarpininkus keičiasi neįgyvendinamais 15 punktų ultimatumais, Izraelis – pagrindinis regioninis konflikto dalyvis – šį procesą stebi su neslepiamu nepasitikėjimu. Jeruzalei karas su Iranu yra egzistencinio išlikimo klausimas, tad šalies vadovybė neketina aklai pasikliauti amerikiečių administracijos diplomatinėmis ambicijomis.
Griežtai kontroliuojama diplomatija
Izraelis puikiai supranta Donaldo Trumpo siekį kuo greičiau užbaigti konfliktą, stabilizuoti energetikos rinkas ir užsitikrinti skambią užsienio politikos pergalę. Diplomatinių šaltinių teigimu, ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu palaiko nuolatinį ryšį su Baltaisiais rūmais. Siekdamas užkirsti kelią galimiems kompromisams dėl Izraelio saugumo mainais į skubotą taikos sutartį, B. Netanyahu prie derybų proceso priskiria savo patikėtinį Roną Dermerį. Jo pagrindinė užduotis – griežtai kontroliuoti bet kokius pasiūlymus, kuriuos amerikiečių emisarai siunčia į Iraną bei Libaną.
Visiškas skepticizmas dėl nuolaidų
Nors Vašingtonas tikina, esą derybų pusės sparčiai artėja prie susitarimo, Izraelio politikos bei žvalgybos sluoksniuose tvyro gilus skepticizmas. Vakarų žiniasklaidos šaltinių duomenimis, Izraelio lyderiai absoliučiai netiki Teherano pasiryžimu daryti amerikiečių minimas radikalias nuolaidas. Jeruzalės vertinimu, viltys, jog pogrindyje besislapstanti Irano vadovybė savanoriškai išmontuos Natanzo bei Fordo branduolinius objektus ar visam laikui nutrauks finansavimą Libano „Hezbollah“ ir kitoms satelitinėms grupuotėms vien tam, kad būtų atšauktos sankcijos – visiškos iliuzijos.
Karas tęsiasi: kariuomenės pozicija
Kol diplomatai keičiasi dokumentais, Izraelio gynybos pajėgos (IDF) nemažina apsukų. Oficiali valstybės pozicija išlieka nepalaužiama – kariniai veiksmai nebus stabdomi nė vienai dienai vien dėl paties derybų fakto. Jeruzalė siunčia sąjungininkams Vašingtone aiškų signalą: Izraelis neprieštaraus diplomatijai, jei ši atves prie visiško Irano branduolinės programos žlugimo, bet kol to nėra, Izraelio aviacija ir raketos toliau vykdys savo misiją.
