Lietuva mini prezidento Valdo Adamkaus – vieno ryškiausių ir autoritetingiausių šalies politikų – 100 metų jubiliejų. Šia proga šalyje rengiama plati renginių programa: mokslinė konferencija Vilniaus rotušėje, 15 tūkst. egzempliorių tiražu išleistas specialus pašto ženklas ir Lietuvos estrados žvaigždžių muzikinis vaizdo sveikinimas – legendinio Franko Sinatros kūrinio „My Way“ interpretacija.
V. Adamkus (gimęs Voldemaras Adamkavičius) šalies vadovo pareigas ėjo dvi kadencijas (1998–2003 ir 2004–2009 m.) ir iki šiol išlaiko vieno labiausiai vertinamų bei įtakingiausių Lietuvos lyderių poziciją. Siekdamas geriau atskleisti, kas formavo V. Adamkaus asmenybę ir kur glūdi jo politinio ilgaamžiškumo paslaptis, NEWSROOM IN publikuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) studento Aivaro Balčiūno straipsnio „Valdas Adamkus apie valdžios praktiką / Prezidento institucijos ribos“ adaptuotą versiją:
Valdas Adamkus: „geras lyderis“ iš už Atlanto
V. Adamkus įkūnija Lietuvoje retą politiko fenomeną – visuomenėje, garsėjančioje priekabia kritika, apie jį beveik visuomet atsiliepiama su pagarba. Tokį statusą didele dalimi lėmė jo kilmė: į Lietuvos politiką V. Adamkus atėjo ne iš dešimtmečiais kurtos vietos partinės nomenklatūros, o kaip JAV lietuvių išeivijos atstovas.
Ilgus metus dirbęs JAV Aplinkos apsaugos agentūros (EPA) administratoriumi, į Lietuvą jis atnešė vakarietišką administracinę kultūrą, grįstą griežtu valdžių padalijimu, vieša atsakomybe ir procedūriniu požiūriu. Šalyje, kur politiniai sprendimai dažnai gimdavo iš asmeninių ryšių ir „telefoninės teisės“, V. Adamkus siekė įdiegti technokratinį valdymo standartą, pozicionuodamas save kaip viršpartinį, objektyvų arbitrą.
Kultūrų konfliktas: technokratas prieš nomenklatūrą
Prezidento kadencijas lydėjo nuolatinė vakarietiško idealo ir posovietinės realybės trintis. Mėgindamas tiesmukai pritaikyti Lietuvai amerikietišką stabdžių ir atsvarų sistemą, V. Adamkus neretai susidurdavo su faktu, jog šalies Konstitucija nesuteikia prezidentui tokių plačių įgaliojimų, o Seimas – toli gražu ne federalinė agentūra, pavaldi tiesioginiams jo nurodymams.
Siekį į pagrindinius postus skirti nepartinius profesionalus nuolat varžė partinis diktatas, vertinęs lojalumą labiau nei kompetenciją. Kartu ir pats V. Adamkus, nors deklaravo vakarietiškas vertybes, kartais elgėsi pragmatiškai: vardan administracinio efektyvumo nevengdavo užmerkti akių prieš lojalių pareigūnų sovietinę praeitį.
Civilizacinė slinktis ir „teisinis nihilizmas“
Kaip pabrėžia A. Balčiūnas, pagrindinis V. Adamkaus vaidmuo buvo ne operacinis, o civilizacinis. Jis privertė politinę sistemą viešai deklaruoti skaidrumą, o vakarietiškas procedūras pavertė vieninteliu teisėtu valdymo standartu.
Vis dėlto šiandien vertinant prezidento palikimą atsiveria kartus paradoksas. Šiuolaikinė Lietuva formaliai pasistatė tuos „vakariečių namus“ (su griežtu teisiniu reguliavimu ir naryste Vakarų organizacijose), apie kuriuos svajojo V. Adamkus. Tačiau šioje technokratinėje pergalėje prapuolė humanistinis pamatas. Autorius pažymi, jog šiandien politikoje dominuoja savotiškas teisinis nihilizmas, kai valdžios atstovai ciniškus veiksmus teisina formaliu argumentu: „įstatymas nepažeistas“.
V. Adamkaus filosofija rėmėsi principu, jog tikroji politika prasideda ten, kur baigiasi Baudžiamasis kodeksas – moralės ir padorumo erdvėje. Todėl 100-metį mininčio prezidento idėjos šiandien tampa ne istoriniu reliktu, o rimtu priekaištu: valstybė sumūrijo vakarietiškų institucijų sienas, tačiau pamiršo jose įkurdinti vakarietišką politinę kultūrą ir kompromiso meną.
