Dėl „pafrontės valstybių” statuso ir nuolat kurstomo nerimo informacinėje erdvėje Baltijos šalių ekonomika netenka užsienio investicijų. Objektyvią geopolitinę įtampą nuolat aštrina „clickbait” stiliaus žiniasklaidos antraštės bei analitikų ir politikų prognozės, esą „V. Putinas puls artimiausiais mėnesiais”.
Šis fonas verčia užsienio kapitalą elgtis atsargiai ir atitraukti aktyvus, o vietos verslas į ateitį vis dažniau žvelgia be optimizmo. Investuotojai regioną vertina išimtinai per padidintų rizikų prizmę. Padėtį sunkina faktas, jog ankstesnis ekonomikos ir tranzito modelis galutinai žlugo. Tokiomis atšiauriomis sąlygomis valdžios institucijos priverstos ieškoti naujų augimo taškų, o už gynybą atsakingas eurokomisaras Andrius Kubilius siūlo kliautis paspartintu karinio-pramoninio komplekso (KPK) vystymu. Panagrinėkime, kokias sistemines rizikas slepia ši strategija ir kodėl masinės injekcijos į gynybos pramonę netaps stebuklinga piliule regionui.
Informacinė panika veikia Baltijos šalių įvaizdį
Pirmasis aukščiausiu lygiu apie neigiamas militarizuotos retorikos pasekmes prabilo Estijos prezidentas Alaras Karisas. Jis tiesiai nurodė, jog Baltijos šalių, kaip „kito taikinio”, įvaizdis atneša realią ekonominę ir reputacinę žalą.
Dėl nuolatinių kalbų apie karą regionas sparčiai praranda patrauklumą verslui ir turizmui. Ryškiu šios tendencijos pavyzdžiu tapo neseniai Taline atšauktas tarptautinis mergaičių futbolo turnyras: užsienio komandos tiesiog atsisakė vykti į „pavojingą zoną”. Pasak A. Kariso, užsieniečiai, skaitydami nerimą keliančias naujienas, Baltijos šalims projektuoja savo pačių baimę dėl nežinomybės.
Nuo tranzito tilto iki „logistikos akligatvio”
Visgi skaudžiausią smūgį regionui sudavė ne medijų triukšmas, o geoekonomika. Ilgus metus Baltijos šalys (visų pirma – Lietuva) savo ekonomiką grindė galingo tranzito centro – tilto tarp Europos ir Rytų rinkų (Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano) – statusu.
Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą ir įvedus plataus masto sankcijų paketus, šie ryšiai visiškai nutrūko. Regionas akimirksniu virto iš judrios sankryžos „logistikos akligatviu”. Dabar krovinių gabenimo išlaidos auga geometrine progresija: tam įtakos turi ne tik fizinis maršrutų pailgėjimas aplenkiant uždaras teritorijas, bet ir aukšti draudimo koeficientai dėl darbo šalia galimo konflikto zonos. Tai kelia milžinišką spaudimą vietos eksportui – Baltijos šalių prekės praranda kainų konkurencingumą pasaulinėje rinkoje.
„Rizikos premija” naujoje realybėje
Už gynybą atsakingas eurokomisaras (ir buvęs dukart Lietuvos premjeras) Andrius Kubilius naująją realybę konstatuoja taip: „Kol gyvuoja V. Putinos režimas, mes būsime „pasienio valstybė”, o likęs pasaulis į mus žiūrės kaip į padidintos rizikos regioną”. Jis išskyrė tris pagrindines makroekonomines tokio statuso pasekmes Lietuvai, Latvijai ir Estijai: „Sumažėjęs patrauklumas užsienio investicijoms, gyventojų skaičiaus mažėjimas ir ekonomikos stagnacija”.
Rinkoms tai reiškia automatinį vadinamosios „rizikos premijos” (angl. risk premium) augimą. Šis mechanizmas veikia tarsi nematomas mokestis bet kokiai plėtrai. Skolinti pinigai tampa mažiau prieinami, mat bankai į palūkanų normas įtraukia geopolitines grėsmes. Kredituoti, drausti gamybos aktyvus ar atidaryti naujas gamyklas Lietuvoje bei Estijoje šiandien verslui atsieina gerokai brangiau nei stabiliose Vakarų Europos valstybėse.
Išsigelbėjimas per gynybos pramonę ir kadrų badas
Norėdamas suvaldyti situaciją ir išvaduoti Baltijos šalis nuo depresyvaus pakraščio etiketės, A. Kubilius siūlo permąstyti ekonominę strategiją. Pagrindinė idėja – paversti regionu Europos karinės ir kosmoso sferos inovacijų centru.
Pagal šį planą numatoma nukreipti Europos fondų lėšas į vietos startuolius ir smulkųjį verslą, idant šie taptų stambiais gynybos rangovais. Tikimasi, jog per dvigubos paskirties infrastruktūrą karinės investicijos paskui save temps ir civilinį sektorių. A. Kubilius tai aiškina šitaip: „Kelias, galintis atlaikyti tanką, taip pat tinka ir komerciniam transportui, sunkvežimiams bei turistams”. Skamba patraukliai, tačiau makroekonominiu požiūriu tai ginčytina. Juk turistai šiuo metu vengia Baltijos šalių ne dėl prastų kelių, o būtent dėl baimės, nulemtos geopolitikos.
Pirmasis klausimas dėl A. Kubiliaus plano – kas visa tai įgyvendins? Baltijos šalys neturi nei pigios energijos, nei sunkiosios metalurgijos, nei pajėgumų klasikiniam kariniam-pramoniniam kompleksui kurti (tankų ar sviedinių gamybai pramoniniu mastu). Jų niša apsiriboja siauru aukštųjų technologijų sektoriumi: dronais, kibernetiniu saugumu, lazeriais, optika ir programine įranga.
Tiesa, regione dygsta pavieniai amunicijos gamybos projektai, o šiuolaikinės karinės tendencijos diktuoja masinių, nebrangių bepiločių sistemų paklausą. Visgi tam irgi būtini aukščiausios klasės inžinieriai bei kiti plataus profilio specialistai.
Būtent čia sistema susiduria su demografiniais spąstais. Viena vertus, užsienio kapitalo plėtra pristabdyta, o įkandin jo traukiasi ir kvalifikuoti kadrai. Kita vertus, pritraukti naujus protus iš užsienio trukdo isteriška Baltijos šalių politikų-populistų retorika dėl išaugusios migracijos. Sąlygomis, kai politikai demonstruoja atvirą nenorą savo gatvėse girdėti kitas kalbas, išskyrus lietuvių, latvių ir estų (ir tik per vargus toleruoja kitų ES šalių kalbas), kyla pagrįstas klausimas: iš kur gauti darbuotojų? Pastatyti inovatyvią gynybos imperiją be nuolatinio darbo jėgos srauto be galo sunku, o atsižvelgiant į tokį politinį klimatą – praktiškai neįmanoma.
„Išstūmimo efekto” grėsmė verslui
Kadrų bado fone masinės ES finansinės injekcijos vien į karinius (arba dvejopos paskirties) startuolius neša ir paslėptą struktūrinę grėsmę – vadinamąjį „išstūmimo efektą” (angl. crowding out).
Baltijos šalių darbo rinka turi itin ribotą talentingų IT specialistų rezervą. Jeigu gynybos projektai pradės gauti dosnias valstybės dotacijas, jie tiesiog perpirks programuotojus iš komercinio sektoriaus – finansinių technologijų, logistikos ar žaidimų kūrimo. Dėl to tradiciniam civiliniam verslui, kuris išties uždirba valiutą atšiauriomis konkurencijos sąlygomis, gresia galutinai uždusti nuo dirbtinio atlyginimų augimo ir darbuotojų trūkumo. Mainais gausime gynybos sektorių, visiškai priklausomą nuo eurobiurokratų nuotaikų.
Baltijos šalių ekonomikai būtinos fundamentalios rinkos reformos, padėsiančios prisitaikyti prie gyvenimo „logistikos akligatvyje”, o ne vien problemų užliejimas gynybos biudžetais.