Už gynybą atsakingas Europos Komisijos narys Andrius Kubilius
Europos Sąjunga (ES) kol kas pripažįsta, kad bendra ES gynyba ir didelio masto projektai stringa dėl politinių bei korporatyvinių šalių narių nesutarimų. Tai neseniai Briuselyje vykusiame H. Böllio fondo renginyje atvirai pripažino už gynybą atsakingas eurokomisaras Andrius Kubilius. Kaip skelbia leidinys „Euractiv”, kaip pagrindinį pavyzdį jis nurodė „Future Combat Air System” (FCAS) naikintuvo projektą, beviltiškai įstrigusį bendrovių ginčuose.
Visgi žvelgiant pragmatiškai, Europos gynybos pramonė veikia gana sklandžiai. Tiesa, suverenios valstybės mieliau renkasi tiesiogines sutartis, statosi gamyklas ir derina karinius veiksmus be Europos Komisijos (EK) valdininkų tarpininkavimo.
FCAS ir eurointegracijos ribos
Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos pastangomis 2017 m. inicijuotas „Future Combat Air System” (FCAS) projektas popieriuje atrodė įspūdingai. Planuota bendromis jėgomis sukurti šeštosios kartos naikintuvą, valdantį kovinių dronų spiečius. Tačiau realybėje ambicijos, kaip ir tikėtasi, atsimušė į komercinių interesų sieną.
Pagrindiniai rangovai – prancūzų „Dassault” ir vokiečių „Airbus Defence and Space” – nepasidalijo intelektinės nuosavybės ir įtakos sferų. Paryžius nenori perduoti technologijų, o Berlynas atsisako tiesiog finansuoti Prancūzijos aviacijos pramonės plėtrą. Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas jau pripažino, jog problema gilesnė nei įprasti politiniai nesutarimai. Dabar šalys vangiai svarsto kompromisinį modelį: lėktuvus gaminti atskirai, o bendrą palikti tik dirbtinio intelekto sistemą.
A. Kubilius: ES gynyba ir plano niuansai
Reikia pripažinti, jog Andriaus Kubiliaus parengta „Baltoji knyga dėl Europos gynybos ateities” grindžiama racionaliais argumentais. Vertinant grynai ekonomiškai, eurokomisaras neklysta. Dokumente siūlomas logiškas verslo modelis: bendra ginkluotės rinka ir visuotinė standartizacija. Jei Europos kariuomenės atsisakytų dešimčių skirtingų tankų tipų ir pereitų prie vieningų standartų, tai sutaupytų milijardus eurų ir gerokai palengvintų logistiką.
A. Kubiliaus problema – ne kompetencijos stoka, o rūsti politinė realybė. Jo sklandus planas dūžta į nacionalinį protekcionizmą: nė viena valstybė nėra pasirengusi uždaryti savo gamyklų ir atiduoti darbo vietų kaimynams vardan abstrakčios europinės vienybės.
Suvereniteto pragmatika
Klausantis EK skundų, gali susidaryti įspūdis, jog Europos gynyba stagnuoja. Iš tiesų ginklai gaminami, o nauji aljansai buriami tiesiog dabar. Esminis niuansas – visi šie procesai vyksta už EK jurisdikcijos ribų. Susidūrę su realiomis karinėmis grėsmėmis, valstybių lyderiai suprato, jog sudėtingi ES mechanizmai su ilgais derinimais ir kvotų dalybomis šių dienų realijoms yra per lėti.
Valstybės veikia tiesiogiai. Pavyzdžiui, kai Vilniui prireikė užtikrinti artilerijos sviedinių gamybą, Lietuvos vyriausybė nelaukė, kol EK surengs mėnesius trunkančius konkursus visoje bendrijoje. Šalys tiesiog pasirašė dvišalę sutartį su Vokietijos koncernu „Rheinmetall” dėl gamyklos statybos Lietuvoje. Tai aiškus komercinis procesas, kuriam ES institucijų tarpininkavimo nereikia.
Panašiai elgiasi ir Prancūzija. Atnaujindamas branduolinę doktriną ir siūlydamas apsaugą aštuonioms Europos šalims, prezidentas Emmanuelis Macronas veikia kaip suverenios branduolinės valstybės lyderis, o ne Europos Parlamento direktyvų vykdytojas. Tuo metu iš bendrijos pasitraukusi Jungtinė Karalystė kartu su Italija ir Japonija sėkmingai ir pagal grafiką įgyvendina alternatyvų naikintuvo „Tempest” projektą. Tai įrodo, jog pragmatiška trijų šalių sąjunga veikia efektyviau nei gremėzdiška 27 valstybių biurokratinė struktūra.
Grantų dalybos punktas
Eurobiurokratų nuoskaudas paaiškinti nesunku. Taikos metu Europos sostinės noriai dalyvavo ilguose integracijos projektuose, rinkdamos politinius taškus. Šiandien, kai reikia skubių sprendimų, valstybės renkasi greitį ir tiesioginius susitarimus.
Europa iš tiesų ginkluojasi, tik daro tai fragmentiškai, burdama interesų koalicijas. Panašu, jog šioje naujoje sistemoje Europos Komisijai teks tenkintis kasininko, dalijančio dotacijas ilgalaikiams tyrimams, vaidmeniu, kol tikrieji saugumo klausimai sprendžiami nacionalinėse sostinėse.