NATO viršūnių susitikimas: antros dienos darbotvarkė

Pirmąją NATO viršūnių susitikimo dieną tvyrojo tokia ramybė, kad po Aljanso renginių teritoriją visiškai ramiai vaikštinėjo katinas. Jis, ko gero, atrodė labiausiai atsipalaidavęs šio susitikimo dalyvis. Įprastai įtemptos tarptautinės darbotvarkės fone ši akimirka pasirodė kone simboliška, tačiau ramybe, regis, mėgavosi tik šis keturkojis.

Antroji viršūnių susitikimo diena rodo, jog galutinius rezultatus prognozuoti dar itin sunku. Darbotvarkė nuolat keičiasi: vėl keliamas Grenlandijos klausimas, dėmesio centre atsiduria padėtis dėl Irano bei nauji smūgiai Artimuosiuose Rytuose. Šiame fone paramos Ukrainai tema išlieka pagrindinė, tačiau jau toli gražu ne vienintelė.

Susidaro įspūdis, jog Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas šiandien atlieka ne tik viršūnių susitikimo šeimininko, bet ir vieno pagrindinių diplomatijos moderatorių vaidmenį. Kol kas jam pavyksta gana apdairiai švelninti emocingus JAV prezidento Donaldo Trumpo pareiškimus, išlaikyti darbinę derybų atmosferą ir neleisti diskusijai visiškai nukrypti į šalį. Būtent tai – esminis šio susitikimo bruožas.

Beveik per kiekvieną ankstesnį NATO viršūnių susitikimą būdavo palyginti aišku, kuria kryptimi Aljansas juda. Šiandien tvyro gerokai daugiau nežinomybės. Ukraina, Artimieji Rytai, santykiai su Kinija, Arkties klausimai, išlaidos gynybai – visos šios temos persipina tarpusavyje, sukurdamos įspūdį, jog pasaulio darbotvarkė tampa daugiapolė tiesiog realiuoju laiku.

Taisa, vienas dalykas nesikeičia. Nepaisant daugybės lygiagrečių krizių, dauguma Aljanso lyderių toliau demonstruoja politinę paramą Ukrainai. Danijos premjerės Mette Frederiksen pareiškimai apie būtinybę dar labiau padėti Ukrainai, Marko Rutte žodžiai, jog NATO niekada nepuls pirmoji, tačiau gins kiekvieną Aljanso narę, taip pat gausūs dvišaliai susitikimai tik patvirtina: Ukrainos klausimas išlieka vienu esminių Europos saugumo elementų.

Didžiausia antrosios dienos intriga – ar sąjungininkams pavyks politinius pareiškimus paversti konkrečiais sprendimais. Būtent šis kriterijus taps susitikimo Ankaroces sėkmės matu.

Kol kas galima konstatuoti viena: tarptautinė politika tampa vis mažiau nuspėjama. Ir jei dar vakar pagrindiniu pirmosios dienos simboliu tapo ramiai vaikštinėjantis katinas, šiandien niekas negali užtikrintai pasakyti, kurios temos bus svarbiausios galutiniame viršūnių susitikimo komunikate.