Šiuo metu NATO išgyvena vieną rimčiausių išbandymų per visą savo istoriją. Mat Jungtinių Valstijų ir Izraelio karinė operacija prieš Iraną bei po jos kilusi pasaulinė naftos krizė glaudžiai susipynė su Ukrainos likimu. Dėl griežtos Donaldo Trumpo kritikos sąjungininkų atžvilgiu aljanso vadovybė buvo priversta skubiai peržiūrėti savo pozicijas. Ši transformacija ypač išryškėjo NATO generalinio sekretoriaus Marko Ruttes retorikoje – vos per kelias savaites jis atliko stulbinamą diplomatinį posūkį.
Marko Ruttes posūkis: nuo neigimo iki palaikymo
Dar 2026 m. kovo 2 d. M. Rutte kategoriškai teigė, jog NATO neturi „absoliučiai jokių planų” dalyvauti JAV ir Izraelio karinėje kampanijoje prieš Iraną. Europos lyderiai savo ruožtu tvirtino, kad aljanso pobūdis – išskirtinai gynybinis.
Visgi kovo 22 d. generalinio sekretoriaus tonas kardinaliai pasikeitė. Televizijos kanalo „CBS News” laidai „Face the Nation” duotame interviu M. Rutte ne tik išreiškė palaikymą Vašingtono veiksmams, bet ir prevencinius smūgius Irano branduoliniams bei raketų objektams pavadino „kritiškai svarbiais”, siekiant išgelbėti pasaulį nuo egzistencinės grėsmės.
Kas išprovokavo tokį požiūrio keitimą? Priežastis – milžiniškas Baltųjų rūmų spaudimas ir paties Teherano elgesys. Interviu išvakarėse D. Trumpas viešai pažemino sąjungininkus, pavadindamas NATO „popieriniu tigru” be JAV dalyvavimo. Prezidentas apkaltino Europą bailumu: anot jo, europiečiai skundžiasi aukštomis naftos kainomis, tačiau atsisako padėti Vašingtono pastangoms atblokuoti Hormūzo sąsiaurį. „Bailiai – mes tai įsiminsime!” – reziumavo D. Trumpas.
Bandydamas sušvelninti situaciją, M. Rutte interviu teisino ilgą Europos tylėjimą JAV taikomu slaptumo režimu. Pasak jo, Vašingtonas operaciją „Epic Fury” kelias savaites planavo paslapčiomis nuo partnerių, tad „logiška, jog Europos šalims prireikė poros savaičių susitelkti”.
Europa išties susitelkė, tačiau tai padarė savo sąlygomis. Užuot tiesiogiai dalyvavus Teherano bombardavime su NATO vėliava, Vakarams pavyko skubiai suburti 22 šalių „norinčiųjų koaliciją” (į ją, be ES valstybių, įsitraukė Japonija, Australija bei JAE). Pagrindinis šio darinio tikslas – ne režimo kaita Irane, o išskirtinai laivybos laisvės užtikrinimas Hormūzo sąsiauryje. Kitaip tariant, pasaulio ekonomikos gelbėjimas nuo naftos kolapso.
Žengti net ir šį ribotą žingsnį Europos politikus privertė ne tik piktos D. Trumpo žinutės, bet ir gąsdinantis paties Irano elgesys. Teheranas padarė strateginę klaidą, padovanojusią M. Ruttei tobulą argumentą Europos rinkėjams.
Eskalacijos metu Iranas paleido dvi raketas į Diego Garsiją – bendrą JAV ir Didžiosios Britanijos karinę bazę Indijos vandenyne. Sviediniai įveikė 4 000 kilometrų atstumą. Izraelio žvalgybos vertinimu, tai esą buvo tarpžemyninės balistinės raketos. „CBS” eteryje M. Rutte turėjo pripažinti bauginančią realybę: jeigu šie duomenys teisingi, tiesioginio Irano raketų smūgio zonoje atsidūrė Berlynas, Paryžius ir Roma.
Būtent šis faktas leido NATO generaliniam sekretoriui viešai išreikšti palaikymą D. Trumpo prevenciniams smūgiams Irano branduoliniams objektams ir pavadinti juos „kritiškai svarbiais” naikinant egzistencinę grėsmę Europai.
Ukraina – mainų korta naftos žaidime
Vis dėlto sudėtingiausią diplomatinį manevrą M. Ruttei teko atlikti prabilus apie Ukrainą. Iš pradžių Europa, paraginta Suomijos prezidento Alexanderio Stubbo, bandė suderėti susitarimą: logistinė pagalba Artimuosiuose Rytuose mainais į tvirtą Vašingtono paramą Kyjivui.
Tačiau D. Trumpas atvirai pavertė santykius griežto interesų keitimosi formatu. „Aš padedu Europai dėl Ukrainos. Kodėl jie nepadeda man dėl Irano?” – piktinosi JAV lyderis, o vėliau apskritai sumaišė visas sąjungininkų kortas. Siekdama numušti benzino kainas šalies viduje prieš pat rinkimus, Baltųjų rūmų administracija žengė beprecedentį žingsnį – laikinai atšaukė sankcijas rusiškos naftos eksportui.
Toks manevras sukėlė šoką Europoje. Europos Vadovų Taryba pavadino tai tiesioginiu smūgiu ES saugumui, mat Kyjivo skaičiavimais, šis sprendimas papildys Kremliaus karinį biudžetą net 10 mlrd. dolerių (JAV Iždo departamentas nurodo kuklesnę sumą – 2 mlrd. dolerių). Žurnalistams atkreipus dėmesį, jog tai visiškai griauna maksimalaus spaudimo Vladimirui Putinui strategiją, NATO generalinis sekretorius išvengė tiesioginės D. Trumpo kritikos. M. Rutte laviravo teigdamas, kad JAV prezidentui „tenka balansuoti tarp daugybės skirtingų interesų”, bei vildamasis, jog Vašingtonas vis dėlto privers Maskvą ir Kyjivą pasiekti susitarimą.
Rezultatas: karti kompromiso kaina
M. Ruttes interviu akivaizdžiai užfiksavo naują realybę: idealistinės NATO vienybės epocha baigėsi, užleisdama vietą pragmatiškai mainų diplomatijai. Aljansas išvengė tiesioginio įsitraukimo į pražūtingą Artimųjų Rytų karą, tačiau šio manevro kaina pasirodė nepaprastai didelė.
Neabejotina, jog D. Trumpas ekonominiu šantažu įspeitė Europą į kampą, o fatališka Irano klaida dėl raketų virš Diego Garsijos atėmė iš Briuselio galimybę likti nuošalyje. Europa sutiko su „nuotoline” koalicija, idant išgelbėtų pasaulio ekonomiką nuo naftos kolapso ir apsaugotų savo sostines nuo Teherano keliamos grėsmės.
Vis dėlto pagrindinis ir skaudžiausias šios krizės rezultatas slypi kitur. Siekiant išsaugoti NATO gyvybingumą ir nuraminti Vašingtonos, Europai teko nuryti karčią piliulę – sankcijų rusiškai naftai atšaukimą. Irano krizė akivaizdžiai parodė: kai ant kortos pastatytos benzino kainos JAV ir paties Šiaurės Atlanto aljanso išlikimas, Ukrainos korta lengvai tampa mainų valiuta didžiajame žaidime.