Spalio 25 d. įvykę pirmalaikiai Serbijos parlamento rinkimai iš esmės pakeitė jėgų pusiausvyrą šalyje – valdančioji koalicija prarado valdžią. Suskaičiavus daugiau kaip 97 proc. apylinkių balsus, pergalę šventė opozicinis judėjimas „Studentų sąrašas – studentai laimi“. Opozicija užsitikrino 52,6 proc. rinkėjų palaikymą ir absoliučią daugumą parlamente. Buvęs šalies prezidentas Aleksandaras Vučičius pripažino savo Serbijos pažangos partijos (SNS) pralaimėjimą dar nesibaigus oficialiam balsų skaičiavimui.
NEWSROOM IN trumpai apžvelgia, kaip vos prieš mėnesį susiformavusi protesto koalicija sugebėjo įveikti partiją, valdžiusią Serbiją 14 metų (nuo 2012 iki 2026 m.), bei patį A. Vučičių, kuris 2014–2017 m. ėjo premjero, o nuo 2017 m. iki 2026 m. rugsėjo – prezidento pareigas.
Nepavykusi rokiruotė
Eiliniai Serbijos parlamento (Liaudies Skupščinos) rinkimai iš pradžių planuoti 2027 m. gruodį, o prezidento – ne vėliau kaip 2027 m. balandį. Tų pačių metų gegužę turėjo baigtis antroji A. Vučičiaus prezidento kadencija, tad pagal Konstituciją jis nebegalėjo pretenduoti į valstybės vadovo postą.
Pagal Serbijos Konstituciją, šalis – parlamentinė respublika, kur pagrindinė vykdomosios valdžios galia priklauso vyriausybei su ministru pirmininku priešakyje. Premjeras formuoja valstybės politiką, ministerijas ir valdo biudžetą. Tuo tarpu prezidentas atlieka labiau reprezentacinį bei koordinacinį vaidmenį: atstovauja šaliai viduje ir užsienyje, pasirašo įstatymus, vadovauja kariuomenei. Būdamas prezidentu, A. Vučičius turėjo milžinišką galią ne dėl konstitucinių įgaliojimų, o dėl politinių aplinkybių. Jis vadovavo valdančiajai partijai (SNS), turėjusiai absoliučią daugumą parlamente. Premjerai (pavyzdžiui, Ana Brnabić) tebuvo jo artimi bendražygiai ir iš esmės techninės figūros, derinusios su juo kiekvieną žingsnį.
Rugsėjo 9 d. A. Vučičius paleido parlamentą, o mėnesio pabaigoje pats atsistatydino iš prezidento posto. Jis tikėjosi kartu su partija laimėti pirmalaikius rinkimus ir išsaugoti faktinį šalies valdymą užimdamas ministro pirmininko pareigas, kurioms netaikomi griežti kadencijų ribojimai. Pasak jo, pirmalaikiai rinkimai buvę būtini užsitęsusiai politinei krizei įveikti. A. Vučičius siekė perkrauti politinį gyvenimą tikėdamasis, jog pagrindinė opozicinė jėga – gatvės protestuotojai – nespės susiburti į struktūrą, pajėgią mesti iššūkį jo partijai. Visgi rezultatai rodo, jog politikas pergudravo pats save: neteko ne tik aukščiausių postų, bet ir parlamento kontrolės.
Parlamento rinkimai: balsų pasiskirstymas ir aktyvumas
Respublikinei rinkimų komisijai (RIK) suskaičiavus protokolus iš 8 077 apylinkių (iš 8 392), kartu su „CeSID/Ipsos“ stebėtojais užfiksuota daugiau nei pusės milijono balsų opozicijos persvara. Už „Studentų sąrašą“ balsavo per 2,21 mln. piliečių (52,54–52,6 proc.) – tai judėjimui suteikia apie 140 mandatų 250 vietų Liaudies Skupščinoje. Blokas „Aleksandaras Vučičius – Vieninga Serbija“ surinko 39,2–39,29 proc. (maždaug 1,65 mln. balsų) ir gali tikėtis daugiausiai 103–105 mandatų. Jokia kita partija neperžengė trijų procentų barjero, o likusios penkios vietos atiteks tautinių mažumų atstovams.
Rinkėjų aktyvumas tapo rekordiniu nuo pat Jugoslavijos žlugimo 1992 metais: preliminariais duomenimis, prie balsadėžių atėjo apie 70 proc. iš 6,45 mln. registruotų rinkėjų.
Novi Sado tragedija kaip permainų katalizatorius
Pagrindiniu protestų bangos postūmiu tapo katastrofa Novi Sade. 2024 m. lapkritį ant neseniai suremontuoto centrinės geležinkelio stoties pastato sugriuvo betoninis stogelis. Nelaimė nusinešė 16 žmonių – nuo šešerių iki 74 metų amžiaus, įskaitant vaikus, – gyvybes, dar keletas patyrė sunkių sužalojimų.
Prieš tai stotį du kartus – 2021 ir 2024 metais – rekonstravo Kinijos konsorciumas „CRIC-CCCC“. Valdžia tikino, jog 1964 m. statytas stogelis į rekonstrukcijos planą neva neįėjo. Tačiau nepriklausomi ekspertai įrodė, jog griūties priežastimi tapo aplaidumas remontuojant stogą. Piliečiai dėl tragedijos tiesiogiai apkaltino korupciją skirstant valstybinius infrastruktūros užsakymus. Pirmieji į Serbijos gatves išėjo jaunuoliai: jie reikalavo tiesos, atsakingų asmenų atsistatydinimo ir bausmių su šia įmone sutartį pasirašiusiems valdininkams. Protestai su šūkiu „Korupcija žudo“ iš viso tęsėsi beveik dvejus metus.
Teisėsaugos pareigūnai Novi Sado griūties byloje suėmė daugiau kaip 20 asmenų, tarp kurių – ministras, aukšto rango pareigūnai ir statybos inspektoriai. Tyrimo duomenimis, jie milijonais eurų dirbtinai didino sąskaitas, pasirašinėjo fiktyvius darbų priėmimo aktus ir ignoravo avarinę stogelio laikančiųjų lynų būklę.
Politinių jėgų kaktomuša
Ši rinkimų kampanija virto aršia senosios nomenklatūros ir naujojo pilietinio judėjimo kaktomuša. Opozicinis „Studentų sąrašas“ kandidatais iškėlė universitetų dėstytojus, medikus ir aktyvistus, iš principo atsisakęs bet kokių aljansų su senaisiais partijų funkcionieriais. Rinkimuose „Studentų sąrašas“ įgijo tris esminius pranašumus prieš tradicines partijas:
- Nepriekaištinga reputacija: jokių ryšių su buvusiomis vyriausybėmis neturėjimas atėmė iš provyriausybinės žiniasklaidos įprastus šmeižto svertus.
- Aiškūs tikslai: atsisakyta abstrakčių geopolitinių ginčų, dėmesį sutelkiant į švietimo reformą, teismų nepriklausomumą ir valdininkų baudžiamąją atsakomybę dėl korupcijos statybų sektoriuje.
- Rinkėjų mobilizavimas: studentams pavyko prie balsadėžių sugrąžinti nusivylusius piliečius, kurie netikėdami permainomis metų metus ignoravo rinkimus.
Kas vadovaus naujajai vyriausybei
Pagal Serbijos politinę tradiciją nugalėjusio sąrašo lyderis užima vyriausybės vadovo postą. Naujuoju šalies premjeru greičiausiai taps Ilija Srdanovičius – 56-erių praktikuojantis kardiologas, Novi Sado universiteto Medicinos fakulteto profesorius.
Iš pradžių pirmuoju sąrašo numeriu planuota skirti Belgrado universiteto rektorių Vladaną Djokičių, tačiau po nesutarimų studentų plenume jo kandidatūros atsisakyta. 2026 m. rugsėjį studentai patvirtino I. Srdanovičių, nuosekliai rėmusį jaunimo protestus nuo pat pirmųjų dienų. Į rinkimus jis ėjo su bekompromise antikorupcine darbotvarke ir susitikime Novi Sade pareiškė: „Valdžia nesuras tragedijos kaltininkų, mat jie patys yra didžiausi kaltininkai. Valdantieji korupciją privedė iki tokio lygio, kai ji pradeda žudyti“. Švęsdamas pergalę judėjimo būstinėje, I. Srdanovičius padėkojo rinkėjams už palaikymą.
„Esame nepaprastai dėkingi laisviems mūsų šalies piliečiams, jog jie atpažino tikrąsias vertybes, kurias gynė studentų judėjimas. Mes tebuvome viena jo dalis – mažas sraigtelis, – galiausiai atlikęs tai, ko iš mūsų tikėtasi: užtikrinęs bendrą pergalę parlamento rinkimuose ir išlaisvinęs šalį iš tironijos“, – BBC teigė I. Srdanovičius.
Aleksandaro Vučičiaus priešininkai
Nors A. Vučičius netruko pripažinti savo partijos pralaimėjimo, jis pareiškė, jog oponentų pergalę neva nulėmė priešiškos užsienio jėgos. Tarp šių priešininkų jis mini Europos valstybes ir Jungtinių Valstijų „giliąją valstybę“ (Donaldo Trumpo oponentus). Paskelbus preliminarius pirmalaikių parlamento rinkimų rezultatus, rinkimų štabe kalbėjęs A. Vučičius nugalėtojus pavadino „tik nešvaraus darbo vykdytojais, kuriuos kažkas pasitelkė suverenios valstybės griovimui“. Jo teigimu, naujoji Serbijos vyriausybė jau iki 2027 m. kovo ar balandžio įves sankcijas Rusijai, su kuria Serbija palaiko glaudžius ryšius.
Atkreiptinas dėmesys į dar vieną reikšmingą aplinkybę. Likus vos penkioms dienoms iki rinkimų, 2026 m. spalio 20 d., Serbijos jėgos struktūrų veteranai išplatino iškalbingą pareiškimą. Apie 150 buvusių policijos pareigūnų, saugumo tarnybos (BIA) ir karo žvalgybos vadovų, tarp jų – buvę majorai, kapitonai bei leitenantai, kreipėsi į tarnaujančius kolegas primindami, jog šie tarnauja valstybei ir serbų tautai, o ne atskiroms partijoms ar asmenims.
Pareiškimo autoriai pabrėžė, jog nei politiniai interesai, nei vadovybės įsakymai ar valdžios spaudimas negali pateisinti įstatymų laužymo. Kiekvienas pareigūnas asmeniškai atsako už savo veiksmus ar sąmoningą neveiklumą. Jie paragino kolegas griežtai užkirsti kelią bet kokiems klastojimo, šantažo ar rinkėjų gąsdinimo bandymams. Ypatingas dėmesys skirtas rinkimų apylinkių apsaugai jas uždarius, kad būtų užtikrintas sąžiningas balsų skaičiavimas. Kilus porinkiminiams protestams, policija paraginta išlaikyti visišką nešališkumą, nenaudoti jėgos prieš taikius demonstrantus ir ginti piliečių konstitucinę teisę į taikius susirinkimus.
Šis kreipimasis sukėlė didelį atgarsį: Serbijos apžvalgininkai ir žurnalistai jį iškart palygino su 2000-ųjų „buldozerių revoliucijos“ įvykiais, kuomet pareigūnų atsisakymas vykdyti Slobodano Miloševičiaus įsakymus atvedė prie režimo griūties.
