Izraelio užsienio reikalų ministras Gideonas Saaras oficialiai pareiškė nutraukiantis bet kokį asmeninį bendravimą su Europos Sąjungos užsienio politikos vadove Kaja Kallas. Nors Jeruzalė nusprendė nenutraukti santykių su visa bendrija kaip institucija, ES diplomatijos vadovei ji paskelbė beprecedentį asmeninį boikotą. Žvelgiame, kaip neatsargus pareiškimas įšaldė šalių kontaktus, kodėl braška pati ES diplomatinė tarnyba ir kur brėžiamos europinių sankcijų ribos.
Kaja Kallas citata ir „kruvinasis šmeižtas”
Šiam demaršui pagrindą davė leidinio „Euractiv” publikacija apie K. Kallas vizitą Meksikoje 2026 m. gegužės mėnesį. Tąkart ES diplomatijos vadovė užkulisiuose neva neatsargiai palygino Izraelio veiksmus palestiniečių teritorijose su Pietų Afrikos Respublikoje gyvavusiu rasistiniu apartheido režimu. Leidinio žurnalistai kalbėjosi su Europos diplomatais bei pareigūnais, dalyvavusiais uždaruose susitikimuose arba susipažinusiais su gegužės vizito Meksikoje ataskaitomis. Šaltiniai spaudai jos užkulisinius pasisakymus perdavė garantuojant visišką anonimiškumą. Šis „Euractiv” straipsnis sukėlė sprogusios bombos efektą: bendrijoje prasidėjo vidiniai tyrimai, o Izraelis oficialiai pranešė įšaldantis kontaktus.
G. Saaras šiuos žodžius pavadino šmeižtu bei „kruvinuoju melu” ir kategoriškai atsisakė palaikyti ryšius su K. Kallas, kol ši viešai neišsižadės savo teiginių. Kartu jis pažymėjo, jog pastaruoju metu ji Izraelio atžvilgiu veikia „šališkai ir įkyriai”. Pati ES užsienio politikos vadovė šios citatos tiesiogiai nepaneigė, tik pateikė budrius raginimus Izraeliui palaikyti „pagarbų ir konstruktyvų” dialogą.
Vidinis skilimas: Europa prieš savo pačios diplomatiją
Šis skandalas išryškino kur kas gilesnę problemą – aštrų vidinį Europos Sąjungos konfliktą dėl Kajos Kallas asmenybės bei jos vadovaujamos žinybos darbo. Pačios bendrijos reakcija į šį incidentą dar kartą įrodė, jog vieningos ES užsienio politikos tiesiog nėra. Europos išorės veiksmų tarnyba primena pasakėčią apie gulbę, vėžį ir lydeką – tarnybos vadovė reiškia savo asmeninę nuomonę, ambasadoriai transliuoja kitokią poziciją, o šalys narės viešai ginčijasi tarpusavyje. Vokietijos politikos sunkiasvoriai, tarp kurių – ir Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) lyderis Friedrichas Merzas, viešai sugėdino diplomatijos vadovę dėl nesusilaikymo. „Aš kategoriškai nepritariu tokiam žodžių pasirinkimui”, – Briuselyje vykstančio Europos Vadovų Tarybos susitikimo užkulisiuose birželio 18 d. žurnalistams pareiškė F. Merzas. – „Mums tikrai teks tai aptarti. Šį klausimą dar reikia nuodugniai apsvarstyti Europos Vadovų Taryboje.”
Tuo metu Prancūzija, Ispanija ir Airija K. Kallas sprendimui tyliai pritarė. Šios šalys, tradiciškai palaikančios propalestinietišką kryptį, demonstratyviai užstojo ES diplomatijos vadovę. Antai Airijos premjeras Simonas Harrisas Izraelio paskelbtą boikotą pavadino visiškai „nepriimtunu”.
Šredingerio sankcijos: kaip nubausti nieko nepakeičiant
Kartu su žodiniais susirėmimais Briuselis bando ieškoti ekonominio spaudimo svertų, mat ES tenka net 32 proc. viso Izraelio eksporto:
- Prekybos ribojimai prekėms iš gyvenviečių: Europos Komisija rengia muitus produkcijai iš Vakarų Kranto. Tačiau Briuselio teisininkai įstrigo ginčuose, ar šiam sprendimui priimti reikia visų 27 šalių vienbalsiškumo, ar pakaks paprastosios daugumos.
- Asociacijos susitarimo įšaldymas: radikaliausi kritikai reikalauja laikinai sustabdyti visą prekybos sutartį su Izraeliu. Tam būtinas visiškas sutarimas, kurio pasiekti nepavyksta – Vokietija, Italija ir Vengrija šią idėją nuolat blokuoja veto teise.
- Draudimai išduoti vizas: Briuselis svarsto asmenines sankcijas ultradešiniesiems Izraelio ministrams. Nelaukdama bendro sprendimo, Prancūzija vienašališkai jau įvedė nacionalinius draudimus atvykti į šalį.
Mokslas pagal kompasą: finansavimas su geografiniu filtru
Dar viena spaudimo sritimi tapo mokslo sektorius. Izraelis – asocijuotasis milžiniškos ES programos „Horizon Europe”, kurios biudžetas siekia 95 mlrd. eurų, narys. Šalies mokslininkai bei startuoliai iš šių fondų pritraukia didžiules lėšas inovacijoms.
Visiškai pašalinti Izraelio iš programos neleis Berlynas ir Budapeštas, tad Europos pareigūnai ėmėsi griežto biurokratinio audito. Bendrijoje galioja „teritorijos” taisyklė – europinės lėšos negali pasiekti vietovių už 1967 metų sienų ribų. Dabar Briuselis skiriamas lėšas tikrina itin skrupulingai. Paaiškėjus, jog laboratorija veikia, pavyzdžiui, Arielio universitete Vakarų Krante, Briuselis iškart įšaldo finansavimą.
Avokadai, kosmetika ir neliečiamos mikroschemos
Kadangi visuotinės sankcijos klimpsta dėl atskirų valstybių veto teisės, smūgius ketinama suduoti tikslingai. Čia puikiai matyti, kuo Europa pasiruošusi paaukoti, o ko atsisakyti kategoriškai nesutinka:
- Žemės ūkis (pagrindinis taikinys): didžiausias pavojus gresia Jordano slėnyje užaugintoms datulėms, gėlėms, avokadams ir daržovėms. ES jau seniai reikalauja jas ženklinti kaip pagamintas gyvenvietėse, o dabar svarsto ir visišką jų importo draudimą. Greitai gendančio derliaus nukreipti į Azijos rinkas Izraelis tiesiog nespėtų.
- Chemikalai ir farmacija (šalutinė žala): nukentėti gali ir Negyvosios jūros mineralų perdirbimo gamyklos bei tokie milžinai kaip generinių vaistų gamintoja Teva. Dalis jų gamybos pajėgumų patenka į ginčytinas teritorijas, tad Europos įmonės dėl reputacijos rizikos gali pradėti nutraukti sutartis.
- Aukštosios technologijos (šventoji karvė): tuo metu Izraelio mikroschemos, elektronika bei medicinos įranga turi visišką imunitetą. Europos automobilių pramonė bei aviacijos gamintojai kritiškai priklauso nuo Izraelyje gaminamų komponentų. Sankcijų vietos technologijų sektoriui Briuselis net nesvarsto, taip įrodydamas, jog ekonominis pragmatizmas visada nugali diplomatines nuoskaudas.