Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas ir Norvegijos premjeras Jonas Gahras Store 2026 m. spalio 27 d. pusantros valandos telefonu kalbėjosi su Rusijos vadovu Vladimiru Putinu. Sakydamas kalbą Šiaurės tarybos sesijoje Helsinkyje, Suomijos lyderis atskleidė, jog šis pokalbis rengtas glaudžiai bendradarbiaujant su Volodymyru Zelenskiu ir JAV specialiuoju pasiuntiniu Steve’u Witkoffu. Vos baigus pokalbį, Ukrainos pusei per pusvalandį buvo perduota ataskaita apie nusiųstus signalus, kurių svarbiausias – reikalavimas nutraukti smūgius prieš civilinę infrastruktūrą prieš lapkritį Abu Dabyje planuojamą keturšalį susitikimą.
Mette Frederiksen diplomatinis demaršas: Alexanderis Stubbas sulaukė kritikos
Nors Kyjivas iniciatyvą palaimino, derybos sukėlė griežtą Danijos ministrės pirmininkės Mette Frederiksen reakciją. Su oficialiu vizitu Helsinkyje viešinti premjerė pačių šeimininkų teritorijoje viešai sukritikavo kolegų veiksmus, pavadinusi šį skambutį „soliniu pasirodymu“ (angl. going solo) ir pavojingu, Europą skaldančiu žingsniu. Toks demaršas Suomijos vadovybės atžvilgiu tapo reta išimtimi iš tradiciškai santūraus Skandinavijos diplomatinio etiketo.
Kopenhagos kritika atrodo itin kontrastingai neseniai kilusios Grenlandijos krizės fone. Kai Donaldo Trumpo pretenzijos į Arkties salą sukėlė grėsmę Danijos nacionaliniams interesams, M. Frederiksen nelaukė daugiašalių derinimų Briuselyje. Ji užmezgė tiesioginius ryšius su Baltųjų rūmų administracija, pasitelkė dvišalius diplomatinius kanalus ir pati asmeniškai sutarė dėl kompromisinių gynybos susitarimų. Tačiau kai Helsinkis ir Oslas pritaikė lygiai tokią pat taktiką savų sausumos bei jūrų sienų saugumui užtikrinti, Danija šį žingsnį palaikė bendros europinės drausmės pažeidimu.
Tokį požiūrių skirtumą didžiąja dalimi lemia geografija. Bendros sienos su Rusija neturinti Danija gali sau leisti siekti visiškos Maskvos diplomatinės izoliacijos. O Suomija ir Norvegija su Rusijos Federacija dalijasi šimtus kilometrų besitęsiančiomis sausumos bei jūrų ribomis, tad yra priverstos išlaikyti skubaus ryšio linijas pasienio incidentams užkirsti.
Už emocingos Danijos premjerės retorikos slypi ir kitas išskaičiavimas. Europos žiniasklaidoje dabar aktyviai svarstomos būsimo ES specialiojo pasiuntinio kandidatūros deryboms Abu Dabyje. Tarp pretendentų minimi A. Stubbas, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa ir pati M. Frederiksen. Kaltindama kolegas nuolaidumu, Danijos premjerė galbūt siekia įrodyti esanti ideali griežta Europos derybininkė.
Kritikams J. G. Store atkirto gana griežtai: „Per pastaruosius ketverius metus ES neturėjo nei bendros nuomonės, nei bendro požiūrio… Mes kalbame tik savo vardu, tačiau šis klausimas buvo aptartas pakankamai išsamiai, o visi mūsų sąjungininkai buvo informuoti iš anksto“.
Teisinė autonomija prieš Sąjungos solidarumą
Priekaištai dėl A. Stubbo ir J. G. Store veiksmų teisėtumo teisiškai nepagrįsti. Norvegija apskritai nepriklauso Europos Sąjungai ir su kaimynėmis yra saistoma tik Šiaurės šalių bendradarbiavimo bei NATO aljanso rėmų. Kalbant apie Suomiją, pagal ES sutartį užsienio politika ir nacionalinis saugumas išlieka išskirtine suverenia nacionalinių vyriausybių teise. Bet kurios bloko valstybės lyderis turi visišką juridinę teisę vesti dvišales derybas su užsienio šalių vadovais.
Sutarties 24 straipsnis įpareigoja bloko nares veikti „solidarumo dvasia“, tačiau tai politinė deklaracija, o ne teisinis draudimas. Oficialus ES Tarybos mandatas privalomas tik dviem atvejais: sudarant bendrus prekybos susitarimus arba kai politikas įgaliojamas kalbėti visų 27 Sąjungos šalių vardu. A. Stubbas ir J. G. Store kalbėjo išimtinai kaip savo valstybių vadovai, todėl formalių ES normų nepažeidė.
Diplomatiniai spąstai
Pats A. Stubbo ir J. G. Store skambučio faktas tapo užsitęsusios Europos subjektiškumo krizės pasekme. Pasirinkusi aklą Maskvos izoliaciją, Europos Sąjunga liko už pagrindinio derybų trikampio (Vašingtonas–Maskva–Kyjivas) borto. Pozicija, jog ES negali būti neutralia arbitre, susiformavo dar 2022 m. gegužę, kai buvęs bendrijos diplomatijos vadovas Josepas Borrellis atmetė Sąjungos kaip tarpininkės galimybę. 2026 m. pavasarį ir vasarą ES diplomatijos vadovė Kaja Kallas bei EVT pirmininkas A. Costa beveik sinchroniškai patvirtino šią doktriną, pabrėždami, kad ES palaiko Ukrainą, gina savo sienas ir todėl negali likti nešališka.
Kyjivas šią kryptį palaikė tam, kad ES nereikėtų švelninti sankcijų vardan neutralaus statuso. Tačiau kita šio principingumo medalio pusė – Europos Sąjungos nebėra prie derybų stalo, ji oficialiai nedalyvauja rengiant paliaubų sąlygas. Jei Bendrija nesusigrąžins balso teisės, jai gresia virsti tiesiog Ukrainos sąskaitas apmokančia „pinigine“.
Tokios izoliacijos suvokimas paskatino Europos sostines kurti alternatyvias koalicijas apeinant nerangias institucijas. Būtent toks aljansas praėjusią savaitę gimė Stambule: spalio 23 d. Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir Italijos užsienio reikalų ministrai surengė skubų susitikimą su kolegomis iš Turkijos, Saudo Arabijos, Egipto ir Pakistano formatu „E4–R4“. Šalys ėmėsi tiesiogiai derinti laivybos apsaugos Juodojoje jūroje ir deeskalavimo Artimuosiuose Rytuose priemones. Šiame fone savarankiškas Helsinkio ir Oslo žingsnis tėra naujos tendencijos tąsa, kai regiono veikėjai krizių valdymą perima į savo rankas.
