Europos Sąjunga susidūrė su sisteminiu finansiniu iššūkiu – **ES skola** kelia abejonių dėl teisingo naštos padalijimo tarp kartų. Kalbama apie 650 mlrd. eurų vertės fondo „NextGenerationEU“ skolą, mat išmokėjimo terminas prasidės jau 2028 m. Kaip skelbia „Euractiv“, dabartinė bloko biudžeto strategija, kurią aktyviai palaiko kelios valstybės narės, numato mokėjimų atidėjimą. Šis žingsnis iš esmės perkelia šios dienos skolinius įsipareigojimus jaunimui ir būsimiems mokesčių mokėtojams.
E. Macronas prieš „taupiuosius“: ES skola ir jos logika
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas reikalavimus greitai grąžinti skolą pavadino „idiotiškais“, atsižvelgdamas į būtinybę investuoti į gynybą ir energetiką. Iš esmės šalies vadovas siūlo persiskolinti – išleisti naujas obligacijas, kurios padengtų senąsias.
Lyginant tai su paprasto žmogaus gyvenimu, situacija atrodytų panašiai. Įsivaizduokite, jog per krizę paėmėte didžiulę paskolą namo remontui. Atėjo laikas grąžinti pinigus, tačiau nusprendžiate, kad dabar svarbiau įsigyti apsaugos sistemą ir saulės baterijas. Užuot grąžinę skolą, einate į banką ir prašote naujos paskolos senajai padengti, vildamiesi, jog kada nors jūsų vaikai taps pakankamai turtingi ir be vargo viską apmokės.
Vokietija ir Nyderlandai tokiai logikai kategoriškai priešinasi. Kancleris Friedrichas Merzas pabrėžia, jog mokėjimų atidėjimas nesukuria „laisvų pinigų“, o tiesiog perkelia sąskaitą tiems, kurie šiandien dar sėdi mokyklos suole.
Europos Komisijos strategija: pažadas neapiplėšti ateities
Pastarųjų Briuselio iniciatyvų fone situacija atrodo ypač prieštaringa. Portalas „NEWSROOM IN“ primena, jog 2026 m. kovo mėnesį Europos Komisija priėmė pirmąją istorijoje Kartų teisingumo strategiją (angl. Strategy on Intergenerational Fairness). Šis dokumentas oficialiai įpareigoja ES institucijas priimant įstatymus atsižvelgti į ateities kartų interesus ir neužkrauti joms neproporcingos šios dienos sprendimų naštos.
Pagrindinė rizika kyla dėl to, jog ES pasirinkus „amžinosios skolos“ kelią, bus nusižengta kartų solidarumo principui. Užuot perdavusi palikuonims klestinčią ekonomiką, dabartinė valdžia rizikuoja palikti jiems biudžetą, kuriame kas ketvirtas euras atiteks ne plėtrai, o senelių paimtų „pandeminių“ paskolų palūkanoms aptarnauti.
Demografinė aklavietė: skolos auga, o mokėtojų mažėja
Finansiniam klausimui ypatingo aštrumo suteikia demografinė krizė. Remiantis atnaujintomis Eurostato prognozėmis, iki 2100 m. ES gyventojų skaičius sumažės 53 mln. žmonių (beveik 12 proc.). Tai reiškia, jog „pandeminių“ skolų našta guls ant gerokai mažesnio darbingų piliečių skaičiaus pečių. Sparčiai senstant visuomenei ir traukiantis darbo jėgos rezervui, bandymas perkelti šiandienos sąskaitas į ateitį atrodo ne tik kaip finansinė strategija, bet ir kaip demografiniai spąstai: kiekvienam būsimam europiečiui teks atiduoti vis didesnę savo pajamų dalį už prieš dešimtmečius priimtus sprendimus.
Neįmanoma kurti „ateities Europos“, kartu išrašant šiai ateičiai neproporcingai didelę sąskaitą.
