Birželio 23-iąją subyrėjus valdančiajai koalicijai, įvyko oficialus Ingos Ruginienės vadovaujamos vyriausybės atsistatydinimas. Pagrindinė šalies politinė jėga – Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – nutraukė sutartį su populistine sinkretine partija „Nemuno aušra” (veikiančia principu „kairioji piniginė, dešinioji širdis”). Nuo 2025 m. rugsėjo dirbęs Ingos Ruginienės kabinetas, išsilaikęs 272 dienas, įgaliojimus baigs 2026 m. birželio 30 d. Socialdemokratai jau pasirašė naują koalicinį susitarimą su Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos” bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
Prognozuojama, jog premjero kėdę užims Mindaugas Sinkevičius, o pati I. Ruginienė sugrįš į socialinės apsaugos ir darbo ministrės pareigas. M. Sinkevičius LSDP faktiškai vadovauja nuo 2025 m. vasaros, o 2026 m. gegužės 1 d. vykusioje partijos suvažiavime oficialiai išrinktas pirmininku ketverių metų kadencijai (iki 2029 m.). Didelę įtaką partijoje ir aparate turintis socialdemokratų lyderis turėtų asmeniškai stabilizuoti naująją koaliciją po sudėtingo, laikinąja krizių valdymo premjere tapusios I. Ruginienės kadencijos laikotarpio.
Teisinė ir politinė vyriausybės atsistatydinimo būtinybė
Pagal Lietuvos Konstitucijos 101 straipsnį, partijų pasitraukimas iš koalicijos nereiškia automatinio ministrų kabineto paleidimo. Privalomas atsistatydinimas numatytas tik pareiškus nepasitikėjimą, mirus premjerui arba po naujų Seimo rinkimų. Vis dello prarasta parlamentinė dauguma vyriausybės vadovą visada verčia rinktis: mėginti valdyti šalį vadovaujant nestabiliai mažumos vyriausybei ar inicijuoti politinę pertvarką. I. Ruginienė pasirinko antrąjį, klasikinį europietišką kelią. Savanoriškas atsistatydinimas panaikina senojo kabineto įgaliojimus ir leidžia Seimui oficialiai patvirtinti naują, atnaujintos koalicijos premjerą.
Esminės skyrybų su „Nemuno aušra” priežastys ir šantažas poligonais
Santykiai šliogė jau kurį laiką, tačiau galutiniu lūžio tašku tapo ginčas dėl gynybos projektų. „Nemuno aušra” atsisakė remti naujo karinio poligono statybas prie sienos su Baltarusija bei objekto plėtrą greta Kaliningrado srities, reikalaudama šias lėšas nukreipti kovos su bepiločiais orlaiviais sistemoms įsigyti.
Iš pirmo žvilgsnio, apsauga nuo dronų – taip pat svarbi saugumo dalis. Visgi tikrovėje „Nemuno aušros” lyderio Remigijaus Žemaitaičio demaršą socialdemokratai įvertino kaip cinišką politinį šantažą. Siekdamas pademonstruoti savo autonomiją nuo LSDP, jis nusprendė pasinaudoti vietos gyventojų, protestuojančių prieš žemės nusavinimą poligonams Lazdijuose (Suvalkų koridoriaus rajone), nepasitenkinimu. Šį žingsnį socialdemokratai palaikė tiesiogine grėsme nacionaliniam saugumui.
Prie to prisidėjo ir kiti neišsprendžiami prieštaravimai. Pirmiausia – R. Žemaitaičio įprotis itin toksiškai komentuoti bet kokį politinį įvykį. Tai nuolat kėlė skandalus, didino spaudimą koalicijai šalies viduje bei trukdė įgyvendinti svarbias reformas. Maža to, nuo 2026 m. balandžio prezidentas Gitanas Nausėda atvirai ragino LSDP ieškoti alternatyvų šiai toksiškai sąjungai.
Antisemitizmas kaip R. Žemaitaičio politinis įrankis
R. Žemaitaičio reputacijos toksiškumas reikalauja atskiro paaiškinimo, mat jo rėmėjai politiką neretai vadina cenzūros auka. „Nemuno aušros” lyderį teismas 2025 m. pripažino kaltu dėl antisemitinių pareiškimų ir neapykantos kurstymo socialiniuose tinkluose bei viešose kalbose. Politikas teigė, jog „Lietuvos žydai kartu su rusais” naikinę Lietuvos kaimus ir prisidėję prie „tautos griovimo”, taip pat kalbėjo apie „lietuvių holokaustą”, o tai teisiškai vertinama kaip šiurkštus tikrosios Holokausto tragedijos menkinimas. Pats politikas kaltės nepripažino, tvirtindamas, jog jo pasisakymai buvo nukreipti tik į Izraelio veiksmų kritiką, o teismo procesą pavadino politiniu persekiojimu.
Antisemitizmo tema Lietuvai – itin skaudi dėl istorinės atminties: Antrojo pasaulinio karo metais šalyje sunaikinta apie 95 proc. žydų populiacijos. Masines žudynes vykdė nacių okupantai, aktyviai talkinant vietos kolaborantams. Šių dienų valstybės vadovybė griežtai reaguoja į tokius pareiškimus, siekdama užkirsti kelią užsienio propagandai kaltinti Lietuvą valstybiniu antisemitizmu. Dalis visuomenės sutinka, jog R. Žemaitaitis nėra idėjinis antisemitas, o tiesiog ciniškai išnaudojo šią kortą protesto rinkėjams mobilizuoti. Visgi valstybei tokie politiniai žaidimai pasirodė esą per daug pavojingi ir nepriimtini.
Inga Ruginienė: valdymas nuolatinės krizės sąlygomis
Kalbant apie vyriausybės pasikeitimą, verta paminėti, jog I. Ruginienė pasirodė esanti tvirta krizių valdymo lyderė. Jos ministrų kabinetas spėjo įgyvendinti kelias esmines iniciatyvas nacionalinio saugumo ir socialinio stabilumo srityse:
- Krašto apsauga: Pasiektas istorinis finansavimo lygis – 5,38 proc. BVP.
- Vidaus saugumas: Sėkmingai vykdytos kontrabandos užkardymo operacijos, ypač griežta kova su nelegaliu cigarečių gabenimu per sieną naudojant meteorologinius balionus (oro balionus).
- Socialinė sritis ir žmogaus teisės: Remdamasi ilgamete darbo patirtimi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijoje, I. Ruginienė ir jos kabinetas užėmė įtraukią poziciju diskriminacijos klausimais. Premjerė viešai pasisakė prieš ksenofobiją bei homofobiją, pabrėždama, jog žmonių skirtumai nekelia grėsmės, o tikrasis priešas – neapykanta.
- Tautinių mažumų apsauga: I. Ruginienė nuosekliai gynė tautinių mažumų teisę išsaugoti savo kultūrą bei gimtąją kalbą. Ji griežtai pasipriešino valstybinių rusakalbių mokyklų uždarymui Lietuvoje, o tai sukėlė stiprų dešiniųjų politinių jėgų pasipriešinimą bei išprovokavo kritikos bangą jos atžvilgiu.
Pati I. Ruginienė su nuoskauda pripažino, jog šalyje įsitvirtino nauja realybė, kurioje visiškai nebėra dialogo kultūros, o politinės jėgos nebemoka girdėti viena kitos. Todėl didžiąją laiko dalį vyriausybei teko skirti ne sisteminėms reformoms, o neprognozuojamiems koalicijos partnerių išsišokimams slopinti bei toksiškiems pagrindinių oponentų – konservatorių – išpuoliams atremti. Šis tiesioginis ir per palankią žiniasklaidą bei tinklaraštininkus darytas spaudimas kartais peržengdavo sveiko proto ribas: pavyzdžiui, premjerė viešai sulaukdavo priekaištų, esą jos lietuvių kalba „kažkokia ne tokia” ir dvelkia slavizmais. Nepaisant to, I. Ruginienei pavyko sugriauti ilgametį konservatorių naratyvą, „jog su socialdemokratais Lietuva pražus”, ir patraukti į savo pusę dalį opozicijos rinkėjų.
Naujosios koalicijos prioritetai: ekonomika, gynyba, Kinija
2026 m. birželio 18 d. pasirašyta naujoji koalicijos sutartis įtvirtina viešų konfliktų atsisakymą. Siekiant užtikrinti vidinį stabilumą, būsimo ministrų kabineto programa remiasi keliomis pagrindinėmis kryptimis, kuriose užsienio politika glaudžiai persipina su ekonomika.
Gynybos sektoriuje naujoji valdžia žada išlaikyti ne mažesnį kaip 5 proc. BVP finansavimą kariuomenei. Nhors šis skaičius atrodo įspūdingai, jis visiškai atitinka naujausius NATO viršūnių susitikimų sprendimus didinti karinius biudžetus, o Lietuva čia yra viena iš lyderių. Norint finansuoti tokias milžiniškas išlaidas gynybai ir kartu tesėti pažadus didinti socialinę paramą (įskaitant vaiko priežiūros išmokų kompensavimą bei nemokamą moksleivių maitinimą), vyriausybei teks įvesti naujus gynybos mokesčius ir protingai perskirstyti vidaus išteklius.
Siekį „normalizuoti santykius su Kinija iki europinio lygio” ir programoje įrašytą užsienio politikos pragmatiškumą geriau suprasti padeda ankstesnių metų įvykiai. Prieš kurį laiką Lietuva įsivėlė į aštrų diplomatinį konfliktą su Pekinu, kai leido Vilniuje atidaryti Taivaniečių atstovybę šios salos vardu. Tai išprovokavo stiprų Pekino ekonominį spaudimą. Dabartinis santykių švelninimas – mėginimas sušvelninti kilusios krizės padarinius bei grąžinti ekonominius ryšius į įprastas vėžes. Kartu svarbu pabrėžti, jog esminiais klausimais Vilniaus pozicija nesikeičia: parama Ukrainai ir šalies euroatlantinė kryptis išlieka nepajudinamos.
„NEWSROOM IN” primena, jog reguliarus ministrų kabinetų atsistatydinimas Europoje – dažnas reiškinys, mat valdžia čia tiesiogiai priklauso nuo sudėtingų koalicijų susitarimų:
- Absoliučia rekordininke išlieka Italija, kurioje nuo 1945 metų pasikeitė daugiau nei 65 vyriausybės.
- Belgija dėl šalies skilimo tarp Valonijos ir Flandrijos nuolat fiksuoja ilgiausio laikotarpio be jokios vyriausybės rekordus.
- Nyderlanduose dėl stiprėjančių ultradešiniųjų jėgų koalicijos dabar formuojamos ištisus mėnesius.
- Bulgarijoje nuo 2021 iki 2026 metų įvyko jau 8 rinkimai ir atitinkamai pasikeitė 8 vyriausybės.
- Rumunijai būdingas nuolatinis ministrų kabinetų pertvarkymas, o Slovakija dėl visuomenės poliarizacijos išgyveno virtinę vyriausybių atsistatydinimų.