Nuotraukos šaltinis: Entrevue.fr
Liepos 12 d. paminėta istorinė A. Dreyfuso byla: Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pagerbė XIX amžiaus pabaigoje neteisingai nuteisto žydų kilmės karininko Alfredo Dreyfuso atminimą. Ši ceremonija skirta oficialaus jo išteisinimo 120-osioms metinėms. Šalies vadovas pagerbė patį karininką, jo garbės gynėjus ir šiandien su antisemitizmu kovojančius žmones bei paragino neprarasti budrumo dėl panašių išpuolių.
Prancūzijoje ši istorinė byla prisimenama nuolat. Antai praėjusiais metais šalies Nacionalinės Asamblėjos Gynybos komitetas vienbalsiai pritarė įstatymo projektui po mirties suteikti kapitonui A. Dreyfusui brigados generolo laipsnį.
A. Dreyfuso bylos esmė ir melagingi kaltinimai
XIX amžiaus pabaigoje Prancūziją suskaldžiusi A. Dreyfuso byla baigėsi žydų kilmės karininko nuteisimu pagal suklastotus dokumentus – jo nekaltumą teismas oficialiai pripažino tik 1906 metais. Iš tikrųjų A. Dreyfusas buvo apšmeižtas nuo pat pradžių. Vokietijai paslaptis perdavinėjo tikrasis šnipas – majoras Ferdinandas Walsinas-Esterhazy. Tačiau būtent antisemitizmas pavertė A. Dreyfusą idealiu atpirkimo ožiu, o tyrimas dėl šnipinėjimo virto beprecedente nacionaline krize.
Idealus įtariamasis konservatyviai armijai
XIX amžiaus pabaigoje Prancūzijos generalinį štabą sudarė daugiausia itin konservatyvių pažiūrų katalikai aristokratai. Šiuose uždaruose sluoksniuose Elzaso žydas A. Dreyfusas buvo vertinamas kaip svetimas. Susekus šnipinėjimui skirtą dokumentą, tyrėjai kaltininko iš pradžių ieškojo tarp Generalinio štabo stažuotojų. A. Dreyfusas greitai tapo pagrindiniu įtariamuoju, mat jo kilmė puikiai atitiko kariuomenės vadovybės išankstines nuostatas apie žydų „nepatikimumą”. Įrodymai buvo tiesiog pritempiami prie iš anksto suformuluotos išvados.
Spaudos vaidmuo kurstant neapykantą ir Émile’io Zola straipsnis
Radikalios spaudos dėka antisemitizmas tapo pagrindiniu šio skandalo varikliu. Édouardo Drumont’o laikraštis La Libre Parole ir kiti panašūs leidiniai akimirksniu pasigavo šią bylą. Šią istoriją jie pateikė ne kaip vieno karininko išdavystę, o kaip nenuginčijamą „įrodymą”, jog visi žydai slapta siekia sužlugdyti Prancūziją. Antisemitinių publikacijų kurstoma nacionalinė isterija darė milžinišką spaudimą teisėjams. Svarbų vaidmenį kovojant su šia neapykanta suvaidino rašytojas Émile’is Zola, 1898 metais publikavęs garsųjį laišką „Aš kaltinu” (pranc. J’accuse…!), kuriame tiesiogiai įvardijo teisinį savivaliavimą ir antisemitinį A. Dreyfuso persekiojimo pobūdį.
Tikrojo nusikaltėlio dangstymas dėl „munduro garbės”
Skaudžiausia sisteminio antisemitizmo apraiška šioje byloje atsiskleidė jau po nuosprendžio. Naujajam žvalgybos vadovui Georges’ui Picquart’ui aptikus neginčijamų tikrojo šnipo F. Walsino-Esterhazy kaltės įrodymų, karinė vadovybė griežtai atsisakė peržiūrėti bylą. Generolai pasirinko suklastoti naujus įrodymus ir įkalinti patį G. Picquart’ą, kad tik nereikėtų pripažinti, jog kariuomenės vadovybė suklydo neteisingai nuteisdama žydą.
Tai – ne šiaip teismo klaida
A. Dreyfuso byla į istoriją įrašyta būtent dėl antisemitizmo. Istorikai sutaria: jei šio karininko vietoje būtų atsidūręs katalikas iš tradicinės prancūzų šeimos, bylą teismas būtų peržiūrėjęs iškart, kai tik paaiškėjo tikrasis šnipas. Tačiau Prancūzijos valstybės aparatas ilgus metus atkakliai gynė savo melą ir išankstines nuostatas. Būtent todėl galutinis A. Dreyfuso išteisinimas tapo esmine istorine pergale prieš ksenofobiją ir aklą valstybės mašiną.