Nuo 2026 m. liepos 19 d. Europos Sąjungoje įsigaliojęs drabužių naikinimo draudimas ES didelėms įmonėms neleidžia naikinti naujų, tačiau neparduotų drabužių bei avalynės. Vidutinėms bendrovėms ši taisyklė taps privaloma 2030 metų vasarą.
Humaniška ir ekologiška? Be abejonės. Europos aplinkos agentūros duomenimis, kasmet į sąvartynus ir krosnis nukeliaudavo iki 9 proc. visiškai naujų daiktų – tai sudaro maždaug 600 tūkst. tonų tekstilės atliekų. Kur prekybininkai padės šiuos neparduotų prekių kalnus, kai atsikratyti jais įprastais būdais draudžiama, o labdaros fondai tiesiog nepajėgūs apdoroti milijonų tonų poliesterio?
Portalas NEWSROOM IN pateikia prognozes, kur pasuks tekstilės perteklius, aplenkdamas atliekų deginimo gamyklas.
Penki scenarijai: kaip veiks drabužių naikinimo draudimas ES
Nols ES įstatymų leidėjai paliko spragą – galimybę tekstilę perdirbti, verslui įprastas antrinis perdirbimas (smulkinimas į skudurus) neša vien nuostolius. Siekdamos sumažinti praradimus, didžiosios korporacijos griebsis kitų, kur kas pragmatiškesnių schemų.
1. Šešėlinis eksportas į trečiąsias šalis (atsikratymas užsienyje) – akivaizdžiausias ir finansiškai patraukliausias kelias tiek prabangos, tiek masinės mados prekių ženklams
- Kaip tai veikia: kai prekių nebegalima atsikratyti ES viduje, jas ims masiniu būdu vežti už jos ribų. Didžiulės neparduotų kolekcijų partijos keliaus į Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos ar ES nepriklausančias Rytų Europos šalis.
- Kur slypi pavojus: pasaulio ekologijai tai – nulinės sumos žaidimas, mat šiukšlės tiesiog pakeičia adresą. Tuo tarpu prabangos prekių ženklams kyla grėsmė sugadinti savo reputaciją, jei išskirtinės jų rankinės pasirodys besivystančių šalių turgavietėse.
2. Skverbimasis į didžiųjų nuolaidų parduotuves ir išparduotuves
Iki šiol nemažai prekių ženklų sąmoningai naikino likučius, kad net 90 proc. siekiančiomis nuolaidomis nesumenkintų savo vardo vertės. Dabar šis barjeras sugriautas.
- Kaip tai veikia: rinkai prognozuojamas pilkosios prekybos, išparduotuvių ir uždarų aukcionų bumas. Gamintojai bus priversti už grašius atiduoti prekes didiesiems išparduotuvių tinklams, pavyzdžiui, „TK Maxx”, arba vietos pigių prekių parduotuvėms Europoje.
- Kur slypi pavojus: tai neišvengiamai nusmukdys pagrindinius pardavimus. Kam vartotojui pirkti striukę iš naujos kolekcijos už 200 eurų, jei po keturių mėnesių ji garantuotai kainuos 30 eurų išparduotuvėje?
3. Aukštosios mados skudurai: žemos kokybės perdirbimas pramonėje
Kai prekių ženklas kategoriškai atsisako leisti savo gaminius pardavinėti pusvelčiui ir taip gadinti įvaizdį, drabužiai bus nukreipiami giliam techniniam perdirbimui.
- Kaip tai veikia: tekstilę smulkins ir pavers statybine šilumos izoliacija, automobilių sėdynių ar čiužinių užpildu bei techniniu valymo audiniu gamykloms. Vilnos paltus ir kašmyro megztinius išardys iki pluošto, sumaišys su sintetiniu kamšalu ir pavers puikiu ortopediniu užpildu. Taigi, miegas ant čiužinio, kurio viduje paslėptas neparduotas 5 000 eurų vertės paltas ar aukštosios mados skudurai, tampa artimiausių metų realybe.
- Kur slypi pavojus: šiam procesui reikia milžiniškų logistikos ir rūšiavimo išlaidų, mat tenka rankiniu būdu nupjaustyti sagas, užtrauktukus bei etiketes. Šios „utilizacijos perdirbant” išlaidos galiausiai guls ant pirkėjų pečių ir padidins naujų kolekcijų kainas.
4. „Kišeninių” antrinių prekių ženklų kūrimas
Korporacijos pradės maskuoti savo neparduotų prekių atsargas, pristatydamos jas kaip naujus ekologiškus projektus.
- Kaip tai veikia: užuot pardavusios drabužius su nuolaida, įmonės juos siųs į kūrybinio perdirbimo (angl. upcycling) fabrikus. Ten prie senos striukės prisiūs naują kišenę, pakeis sagas, užklijuos kitą logotipą ir pateiks rinkai kaip antrinio prekių ženklo „kapsulinę ekologišką perdirbtų drabužių kolekciją”.
- Kur slypi pavojus: tai klasikinis žaliasis smegenų plovimas (angl. greenwashing). Vartotojui bus įbruktos tos pačios neparduotos prekės, tik supakuotos į planetos gelbėjimo istoriją ir už didesnę kainą.
5. Naudojimasis techninėmis išimtimis (teisinėmis spragomis)
Įstatyme numatyta aiški išlyga: „išimtys leidžiamos dėl techninių priežasčių arba saugumo sumetimų”.
- Kaip tai veikia: prekių ženklai tyčia pripažns prekių partijas „nesaugiomis” arba „brokuotomis” (pavyzdžiui, remdamiesi dažų chemine sudėtimi, formaldehidu ar neištaisomu furnitūros broku). Tokias prekes pagal įstatymą privaloma sunaikinti.
- Kur slypi pavojus: kils arši kova tarp nepriklausomų ES reguliuotojų ir mados namų teisininkų. Pirmieji bandys įrodyti, jog drabužiai tinkami dėvėti, o antrieji, siekdami gauti leidimą juos sunaikinti, įrodinės jų „toksiškumą”.
O kaip situacija JAV?
Jungtinėse Valstijose federaliniu lygmeniu visuotinio draudimo naikinti neparduotas prekes kol kas nėra, tačiau Amerikos mažmenininkai jau dabar aktyviai pertvarko savo logistiką. Pagrindine ekologine varomąja jėga čia tapo Kalifornija su savo įstatymu SB 707, įpareigojančiu prekių ženklus visiškai finansuoti tekstilės perdirbimo sistemą. Tuo tarpu Niujorko valstija jau rengia panašų griežtą mados aktą (angl. Fashion Act).
Visgi net ir nesant nacionalinio JAV įstatymo, pasauliniams milžinams, tokiems kaip „Nike” ar „Gap”, vis tiek teks ieškoti, kur padėti neparduotas prekes. Kadangi šios įmonės drabužius parduoda visame pasaulyje, norėdamos neprarasti ES rinkos, jos priverstos taikytis prie europietiškų ekologinių standartų. Taigi, perspektyva miegoti ant čiužinių, prikimštų garsių prekių ženklų kašmyro, sparčiai tampa pasauline realybe.