Kembridžo ir Notingemo universitetų mokslininkai pasiekė proveržį neurobiologijos srityje, įrodę, kad žmogaus smegenys sausus faktus ir asmeninius prisiminimus apdoroja tuose pačiuose neuronų centruose. Šis atradimas paaiškina atminties veikimo mechanizmus ir atskleidžia, kodėl esame tokie pažeidžiami medijų manipuliacijoms.
NEWSROOM IN aiškinosi, kodėl biologiniu lygmeniu propaganda ir išgalvotais naratyvais tikime taip pat stipriai, kaip ir savo pačių gyvenimiška patirtimi.
Anksčiau mokslas mūsų atmintį griežtai skirstė į du tipus:
- Epizodinė: jūsų asmeniniai „filmai” (pirmasis bučinys, jūros kvapas).
- Semantinė: duomenų bazė (kalbos taisyklės, šalių sostinės).
Manyta, kad informacijai išgauti smegenys naudoja skirtingas sritis. Tačiau eksperimentas pasitelkiant fMRT atskleidė stulbinantį faktą: aktyvuojami tie patys smegenų centrai.
Tyrimo dalyviams buvo pasiūlyta susieti žodžių ir vaizdų poras (prekių ženklų logotipus su jų pavadinimais). Vienu atveju dalyviai rėmėsi tik savo žiniomis, kitu – naudojo tyrėjų pateiktą informaciją.
„Buvome labai nustebę. Tradiciškai manyta, kad faktų paieška ir prisiminimų atkūrimas yra skirtingi procesai. Tačiau neurovizualizacija parodė: skirtumų nėra”, – pripažįsta mokslininkų grupės vadovas dr. Roni Tibon.
Propaganda ir „netikras gyvenimas”
Tuo tarpu naujieji duomenys nušviečia gąsdinantį mechanizmą, kaip formuojasi mūsų „socialinė realybė”. Jei smegenims nėra skirtumo tarp išmokto fakto ir išgyvento įvykio, atsiveria neribotos galimybės manipuliacijoms.
Kaip tai veikia naratyvų epochoje:
- Pseudoprisiminimų kūrimas: Kai žmogus kasdien girdi tam tikrą ideologinį naratyvą, smegenys jį įrašo į tas pačias ląsteles, kuriose saugomos realios žinios. Ilgainiui propagandinis šūkis neuronams tampa tokia pat „tiesa”, kaip gravitacijos dėsnis ar prisiminimas apie vakarykščius pusryčius.
- Dalyvavimo efektas: Šiuolaikinės medijos ir socialiniai tinklai sukuria galingą emocinį foną. Žiūrint vaizdo įrašą su ryškiu siužetu, smegenys jį „išgyvena”. Dėl mokslininkų atradimo suprantame: smegenys šią svetimą patirtį pažymi kaip „savą”. Taip formuojasi nauja realybė, kurioje žmogus pasirengęs ginti išgalvotus faktus taip pat aistringai, kaip ir savo asmeninę biografiją.
- Kritinio filtro panaikinimas: Jei informacijos paieškos mechanizmas yra vieningas, smegenims paprasčiau „pritraukti” paruoštą, dažnai kartojamą nuostatą (semantinę atmintį), nei analizuoti realią, sudėtingą patirtį.
„Tiesos iliuzijos” efektas ir „Septynių prisilietimų” taisyklė
Rinkodaroje ir psichologijoje šis fenomenas vadinamas „Tiesos iliuzijos efektu” (angl. Illusory Truth Effect). Jis iš tiesų turi savo „magiškuosius skaičius”, kuriuos reklamos kūrėjai ir propagandistai naudoja dešimtmečius.
„Septynių prisilietimų” taisyklė
Klasikinė rinkodaros taisyklė skelbia: potencialus klientas turi susidurti su jūsų žinute vidutiniškai 7 kartus, kol ne tik įsimins prekės ženklą, bet ir pradės juo pasitikėti bei subręs veiksmui.
Kodėl būtent 7? Pirmus 2–3 kartus smegenys informaciją žymi kaip „triukšmą” arba „kažką naujo”. Po 4–5 kartų informacija pereina į „pažįstamos” kategoriją. O mūsų smegenys evoliuciškai sutvarkytos taip: pažįstama = saugu = tiesa. Septintąjį kartą informacija atmintyje įsitvirtina taip tvirtai, kad kilus klausimui smegenys šį atsakymą pateikia kaip „savaime suprantamą”.
Kaip tai veikia neuronų lygmeniu? Naujas Kembridžo mokslininkų tyrimas rodo: smegenys vienodai fiksuoja faktus ir asmeninę patirtį. Išgirdus šūkį dešimtąjį kartą, smegenims tampa lengviau jį apdoroti (tai vadinama „kognityviniu lengvumu”). Šį lengvumą smegenys klaidingai palaiko tiesa. Jos jums kužda: „Jei taip lengvai tai prisiminiau, vadinasi, tai tiesa”.
Deja, ši taisyklė taikoma ir tamsiems tikslams. 2026-aisiais, įvertinus socialinių tinklų algoritmus, „septynių prisilietimų” taisyklė suveikia per vieną vakarą. Jūs tiesiog naršote srautą:
- Tinklaraštininko įrašas.
- Reklaminis skydelis.
- Trumpas vaizdo įrašas (Reels/TikTok).
- Komentaras po nuotrauka.
- Naujienos antraštė.
- Memas ta pačia tema.
- Draugo pasidalijimas.
Viskas. Iki ryto jūsų smegenys pasiruošusios „įtikėti” nauja realybe, nes ji apsupo iš visų pusių. Tas pats atminties išgavimo mechanizmas, kurį aptiko mokslininkai, tiesiog pakiša jums labiausiai prieinamą (dažnai kartojamą) informaciją. Mūsų smegenys – tai energiją taupantis įrenginys. Joms paprasčiau patikėti paruoštu „pasaulio vaizdu”, kurį bruka iš išorės, nei atskirti: „štai tai mačiau pats”, o „štai tai man sakė 100 kartų”.
5 „skaitmeninės higienos” metodai
Norint neleisti smegenims „užkibti” ant dirbtinai sukurtų naratyvų ir išlaikyti ryšį su realybe, svarbu suvokti jų biologinį tingumą. Kadangi neuronams nesvarbu, iš kur atsirado informacija, privalome patys rankiniu būdu įrengti „kontrolės postus”.
NEWSROOM IN siūlo 5 „skaitmeninės higienos” technikas, pagrįstas atminties veikimo principais:
1. „Sensorinio įžeminimo” metodas: Kai skaitote stiprią reakciją sukeliančią naujieną, paklauskite savęs: „Ar tai yra mano fizinės patirties dalis?”
Kaip tai veikia: Smegenys maišo semantinę (faktų) ir epizodinę (įvykių) atmintį. Versdami save prisiminti, ką matėte, girdėjote ar lietėte asmeniškai per pastarąją parą, nubrėžiate aiškią ribą tarp savo gyvenimo ir „informacinio triukšmo”.
2. „Pasikartojimų šablono nutraukimo” technika: Smegenys dažnai kartojamą informaciją priima kaip tiesą (tiesos iliuzijos efektas).
Ką daryti: Jei pagaunate save galvojant „Visi žino, kad…” arba „Tai juk akivaizdu”, sustokite. Pabandykite rasti tris argumentus prieš šią nuostatą. Tai priverčia smegenis išeiti iš automatinio „išmokto fakto” režimo ir analizei įjungti prefrontalinę žievę.
3. Emocinė inventorizacija: Propaganda visada taikosi į emocijas (baimę, pyktį, pasididžiavimą), nes taip informacija greičiau „įsiuvama” į epizodinės atminties zonas.
Ką daryti: Vos pajutę staigų emocinį antplūdį dėl turinio, padėkite išmanųjį telefoną į šalį 15-ai minučių. Šio laiko reikia, kad „atvėstų” migdolinis kūnas (emocijų centras) ir smegenys nustotų registruoti šį turinį kaip gyvybiškai svarbų asmeninį įvykį.
4. Pirminio šaltinio paieška „savo akimis”: Kadangi smegenys vienodai fiksuoja logotipus ir prisiminimus, jos lengvai patiki interpretacijomis.
Ką daryti: Neskaitykite įvykio atpasakojimo – ieškokite vaizdo įrašo be komentarų arba viso dokumento teksto. Jūsų užduotis – suteikti smegenims šansą suformuoti nuosavą „epizodinį prisiminimą” apie faktą, o ne įrašyti paruoštą svetimą interpretaciją į „žinių” skyrių.
5. Šaltinių diversifikavimas („Informacinio vinegreto” metodas): Jei vartojate informaciją tik iš vieno šaltinio, jūsų smegenys formuoja monolitinį ir labai tvirtą „tiesos” neuronų tinklą.
Ką daryti: Skaitykite skirtingų šalių ir skirtingų politinių pažiūrų žiniasklaidą („Google” vertėjas – jums į pagalbą). Kai smegenys gauna prieštaringus „faktus” apie tą patį įvykį, jos negali tiesiog įrašyti jų kaip tiesos. Tai įjungia kritinį filtrą ir priverčia sistemą abejoti.