Vakarų žvalgyboms analitinę programinę įrangą kurianti technologijų milžinė „Palantir” ir jos vadovas Aleksas Karpas socialiniame tinkle „X” paskelbė 22 tezių santrauką iš naujos knygos „Technologinė respublika: kietoji galia, minkštas tikėjimas ir Vakarų ateitis”.
Knygos autoriai – bendrovės generalinis direktorius Aleksas Karpas ir teisės patarėjas Nicholas Zamiska. Tai anaiptol nėra verslo literatūra apie efektyvų valdymą. Priešingai, tai politinis manifestas, kuriame pagrindinis Pentagono bei NATO Ryšių ir informacijos agentūros (NCIA) skaitmeninis rangovas atvirai ragina IT elitą baigti žaisti pacifizmą ir pradėti kalti ginklus Vakarų demokratijų gynybai.
„Palantir” nori kurti naują geopolitiką?
Pagrindinė manifesto žinutė itin utilitari: Silicio slėnis už savo neįtikėtinus turtus skolingas Jungtinėms Valstijoms, tad atėjo metas grąžinti skolas.
Aleksas Karpas: minkštosios galios pabaiga ir DI atgrasymas
A. Karpas skelbia kryžiaus žygį prieš „programėlių tironiją”. Jis priekaištauja inžinieriams, švaistantiems savo talentą tokių socialinių tinklų kaip „Snapchat” algoritmams, kai laisvajam pasauliui desperatiškai reikia apsaugos. Pasak autorių, valdančiosios klasės nuosmukį galima atleisti tik vienu atveju – jei ji sugeba fiziškai apginti visuomenę.
„Palantir” konstatuoja, jog atominio atgrasymo ir minkštosios galios epocha baigėsi. Ją keičia atgrasymo pasitelkiant dirbtinį intelektą (DI) era. Dabar klausimas nebe tas, ar bus sukurti DI ginklai, o kas spės tai padaryti pirmas – Vakarai ar jų autoritariniai priešininkai. Pastarieji, anot A. Karpo, „nesustos dėl teatrališkų debatų apie etiką”. Jei JAV jūrų pėstininkui reikia geriausios dronų taikymo programinės įrangos, Silicio slėnis privalo ją sukurti.
Pasaulio tvarkos peržiūra
Šis manifestas toli peržengia technologijų ribas ir veržiasi į didžiąją politiką. Vakarų stiprinimui autoriai siūlo itin netradicinius žingsnius:
- Europos pacifizmo atsisakymas: pokarinis Vokietijos ir Japonijos „nukenksminimas” (originale skamba dar griežčiau – kastravimas) vadinamas neproporcinga istorine klaida. A. Karpo įsitikinimu, atėjo metas leisti šioms šalims visapusiškai militarizuotis.
- Šauktinių kariuomenės grąžinimas: JAV turėtų rimtai apsvarstyti galimybę atsisakyti profesionalios kariuomenės ir pereiti prie visuotinės nacionalinės tarnybos. Taip siekiama užtikrinti, kad politinis elitas į karus veltųsi tik tuomet, kai riziką prisiima visa visuomenė.
- „Atšaukimo kultūros” kritika: manifeste atakuojamas šiuolaikinis kairiųjų liberalų dogmatizmas, teigiant, neva ne visos kultūros lygios – kai kurios yra atvirai regresyvios. Maža to, perdėta įtrauktis ir baudimas už klaidas atima iš valstybės tarnybos talentingus žmones.
Alekso Karpo paradoksas: kaip marksizmo filosofas stojo prie karinio pramoninio komplekso vairo
Norint suprasti, kaip tokia bekompromisė militaristinė retorika gimė Silicio slėnio gelmėse, verta atidžiau pažvelgti į ją skleidžiantį asmenį. Aleksas Karpas neabejotinai yra vienas paradoksaliausių aukštųjų technologijų pasaulio vadovų.
Į susitikimus su generolais ryškiais sportiniais kostiumais vaikštantis, taiči praktikuojantis ir save socialistu vadinantis žmogus kažkokiu būdu vadovauja skaitmeninius ginklus kuriančiai imperijai.
Stanfordas ir Frankfurto mokykla
A. Karpas nėra programuotojas. Studijuodamas Stanfordo teisės mokykloje, jis susipažino su Peteriu Thieliu – įsitikinusiu dešiniuoju libertaru ir būsimuoju „PayPal” bendraįkūrėju. Nuolatiniai intelektualiniai debatai pavertė juos artimais draugais.
Vėliau A. Karpas išvyko į Vokietiją, kur apgynė neoklasikinės socialinės teorijos daktaro disertaciją. Jo darbo vadovas buvo Jürgenas Habermasas – vienas Frankfurto neomarksizmo mokyklos ramsčių. Tuo laikotarpiu jis atrodė kaip klasikinis kairiųjų pažiūrų akademikas, pragyvenimui užsidirbantis iš itin sėkmingų investicijų biržoje.
Aljansas su Peteriu Thieliu
Kai 2004 metais P. Thielis įkūrė „Palantir” specialiųjų tarnybų duomenų analizei, jam prireikė žmogaus, gebančio vienodai laisvai bendrauti tiek su genialiais inžinieriais, tiek su rūsčiais žvalgybos generolais. Gebėjimas įžvelgti paslėptus dėsningumus chaose pavertė A. Karpą idealia kandidatūra.
Kaip jis suderina kairiąsias pažiūras su darbu kariniame pramoniniame komplekse? Gana pragmatiškai. Pacifizmą vyras laiko „svetimu krauju apmokėta prabanga”. Jo pasaulėžiūroje liberalios vertybės – mažumų teisės, žodžio laisvė – išgali egzistuoti tik ginamos stiprios valstybės, sugebančios duoti atkirtį autoritariniams režimams. Būtent dėl šios priežasties rašyti tikslinės reklamos algoritmus – neatsakinga, o kurti programinę įrangą CŽV – aukščiausia moralinės pareigos forma.
Paslėpti motyvai: kam „Palantir” reikalingas šis skandalas?
Tokio agresyvaus manifesto publikavimas nėra spontaniškas nuobodžiaujančio milijardieriaus sielos šauksmas. Tai – visiškai aiškus ir kietas korporatyvinis išskaičiavimas.
1. Kova dėl Pentagono trilijonų. Šiuo metu Vakaruose vyksta kolosalus gynybos biudžetų perskirstymas. Tradiciniai karinio pramoninio komplekso milžinai, tokie kaip „Lockheed Martin” ar „Raytheon”, puikiai gamina aparatinę įrangą, bet akivaizdžiai atsilieka programinės įrangos srityje. A. Karpo manifestas veikia kaip garsus signalas Pentagonui: „Esame vieninteliai IT gigantai, nerengsiantys streikų dėl pacifizmo. Duosime jums geriausią ginklą.” Iš esmės „Palantir” tiesiai deklaruoja ambicijas tapti pagrindine operacine sistema visai Vakarų karinei mašinai.
2. Talentų verbavimas per naują ideologiją. Bendrovei gyvybiškai reikia geriausių protų. Tačiau elitinių universitetų absolventai dažnai palaiko kairiuosius liberalus ir mieliau renkasi patogius „Google” biurus, o ne darbą žvalgybai. A. Karpas šią problemą sprendžia elegantiškai – jis paverčia darbą specialiosioms tarnyboms iš „amoralios” veiklos į didvyrišką Vakarų civilizacijos gelbėjimo misiją. Ambicingam jaunam inžinieriui tai skamba gerokai patraukliau nei darbo pasiūlymas „gerinti reklaminių skydelių paspaudimų rodiklius”.
3. Prevencinis smūgis DI reguliuotojams. Europa ir JAV bando griežtai reglamentuoti dirbtinio intelekto plėtrą. Tuo tarpu manifestas formuoja naują darbotvarkę, prilygindamas bet kokius etinius apribojimus pozicijų užleidimui priešui. Iš anksto diskredituodamas bandymus riboti pramonę, A. Karpas perkelia diskusiją iš plokštumos „kaip padaryti DI saugų” į sritį „jei mes neginkluosime DI pirmi, mus sunaikins”.
Galiausiai nereikėtų pamiršti ir banalaus marketingo. Parduoti politinės filosofijos knygą „TikTok” eroje – ne iš lengvųjų. Visgi pakanka įtraukti skambias frazes apie „Vokietijos kastravimą” ar „sukilimą prieš iPhone”, ir štai apie ją kalba visas pasaulis. Su šia užduotimi A. Karpas susitvarkė nepriekaištingai.
Reziumuojant, kad ir kaip meistriškai „Palantir” vadovas žongliruotų Frankfurto neomarksistų citatomis ar aukštais idealais apie demokratijos gelbėjimą, fundamentali jo verslo esmė nesikeičia. Tai – gynybos srities rangovas ir neatsiejama karinio pramoninio komplekso dalis.
Kai tokia korporacija imasi mokyti visuomenę patriotizmo, moralės ir būtinybės kurti naujus ginklus, už du visada slypi milijardiniai kontraktai. Silicio slėnio magija slypi tik tame, jog šį cinizmą išmokta parduoti ne kaip sausus komercinius pasiūlymus, o kaip mesianistinius apreiškimus.