Ankaroje vykusiame viršūnių susitikime NATO oficialiai patvirtino naują technologinę kariavimo doktriną, kurioje dominuoja Zero Trust saugumo modelis. Galutinėje susitikimo deklaracijoje įtvirtintas Aljanso perėjimas prie bendros „transatlantinės debesijos aplinkos” kūrimo ir masinio kovinio dirbtinio intelekto diegimo.
Šiuolaikiniai karai akivaizdžiai įrodė, jog klasikiniai karinio valdymo tinklai tapo itin pažeidžiami elektroninės kovos priemonių bei didelio masto vidinių informacijos nutekėjimų. Siekdama skubiai pertvarkyti šią architektūrą, NATO ryšių ir informacijos agentūra (NCIA) pasirašė ilgalaikę 200 mln. eurų vertės sutartį su IT milžinių „Accenture” ir „Leonardo” konsorciumu. Įgyvendindami saugomo verslo tinklo programą (angl. Protected Business Network, PBN), jie privalės iš pagrindų sukurti saugų tinklą 32 bloko šalims, paremtą Zero Trust (nulinio pasitikėjimo) koncepcija.
Kas yra „Zero Trust” (nulinis pasitikėjimas)
Ilgus metus kibernetinis saugumas rėmėsi viduramžių pilies principu: išoriniame perimetre buvo statomos tvirtos užkardos, o visi, patekę į vidų, sulaukdavo besąlygiško pasitikėjimo. Vartotojui įvedus teisingą slaptažodį, sistema jį iškart pripažindavo „savu” ir leisdavo nekliudomai naršyti po visą tinklą.
Zero Trust koncepcija šią taisyklę panaikina. Pagrindinė jos filosofija skelbia: „Priešas jau tinklo viduje. Niekuo nepasitikėk, visada tikrink”. Sistema pagal nutylėjimą nepasitiki niekuo – nei eiliniu klerku, nei saugiame bunkeryje esančiu generolu. Kiekvienas įrenginys, kiekvienas vartotojas ir kiekviena užklausa atverti failą realiuoju laiku praeina griežtą daugiafaktorį patikrinimą.
NEWSROOM IN analizuoja, kaip konkrečiai Aljansas pertvarko savo IT sistemas ir nuo kokių esminių grėsmių bando apsisaugoti.
Pirmoji problema: 32 šalių koalicijoje kažkas neišvengiamai suklys
Didžiausia grėsmė NATO duomenims – pati Aljanso struktūra, mat bet kuris tinklas saugus tik tiek, kiek saugi silpniausia jo grandis. Ilgus metus NATO saugumą kūrė vadovaudamasi „skaitmeninės pilies” principu: išorėje – tvirta siena, o viduje – visiškas pasitikėjimas visais esančiaisiais. Programišiams įsilaužus į regioninį štabą kur nors koalicijos periferijoje, jie gaudavo visų durų raktus ir galėdavo netrukdomi naršyti po viso Aljanso duomenų bazes.
Sprendimas – izoliacija ir „Zero Trust”. Dabar NATO vadovaujasi prielaida, jog priešas jau prasiskverbė į vidų. Bendra „transatlantinė debesija” skaidoma į milijonus izoliuotų segmentų. Italijos bendrovė „Leonardo” diegia išmaniųjų šliuzų sistemą: pastebėjus įtartiną veiklą vienos iš šalių tinkle, šis segmentas akimirksniu atjungiamas nuo bendros debesijos. Aljansas tęsia darbą, o pažeista zona lieka izoliuota.
Antroji problema: grėsmė iš vidaus
Net ir izoliavus šalis viena nuo kitos, išlieka žmogiškasis faktorius. Skandalingi Pentagono įslaptintų dokumentų nutekėjimai parodė, jog nuolatinių leidimų dalijimas darbuotojams – itin prasta idėja. Darbuotojas galėjo prisijungti prie sistemos naktį ir atsisiųsti gigabaitus planų vien todėl, jog jo pareigos suteikė jam tokią teisę.
Sprendimas – prieiga „čia ir dabar” (angl. Just-In-Time Access). Naujoje sisteme nuolatinių leidimų nebelieka. Prieiga prie dokumentų suteikiama tik konkrečiai užduočiai atlikti ir tik trumpam laikui. Algoritmai nuolat analizuoja kontekstą: kas, iš kur ir kokiu tikslu siunčiasi failus. Pastebėjusi, jog vartotojas staiga pradėjo siųstis neįprastai daug duomenų, sistema jo profilį užblokuoja per sekundę.
Trečioji problema: elektroninės kovos priemonės viską slopina
Štabo tinklą galima puikiai apsaugoti nuo programišių ir šnipų, tačiau visa ši infrastruktūra subyra apkasuose, kur veikia elektroninės kovos (EK) priemonės. Jei vado planšetinis kompiuteris ar dronas komandas gauna per centrinį debesį, priešininkui įjungus slopintuvus jie virsta bevertėmis metalo krūvomis. O žuvusio karininko planšetei patekus į priešo rankas, šis gautų prieigą prie operatyvinių suvestinių.
Sprendimas – taktiniai pakraščio skaičiavimai (angl. Tactical Edge Computing). NATO perkelia skaičiavimo procesus tiesiai į karinę techniką. Į dronų ir šarvuočių procesorius integruojami „supaprastinti” neuroniniai tinklai. Net ir nutrūkus ryšiui su centriniu štabu, bepilotis orlaivis geba pats atpažinti taikinį. Kad trofėjine tapusi planšetė neišduotų paslapčių, „Zero Trust” sistema nuolat reikalauja patvirtinimo: nesant savininko biometrinių duomenų bei teisingų koordinačių, įrenginys visiškai ištrina duomenis ir negrįžtamai užsiblokuoja.
Ketvirtoji problema: programišiai dirba ateičiai
Ištaisiusi spragas fronte ir štabuose, NATO susidūrė su paskutine grėsme – atidėtuoju įsilaužimu (koncepcija „Išsaugok dabar, iššifruok vėliau”, angl. Store Now, Decrypt Later). Priešiškų šalių žvalgybos jau dabar masiniu būdu perima užšifruotą Aljanso duomenų srautą. Šiandien jie jo perskaityti negali, tačiau kaupia duomenis tikėdamiesi, jog po penkerių–septynerių metų pasirodys kvantiniai kompiuteriai, gebantys tokius šifrus gliaudyti kaip riešutus.
Sprendimas – postkvantinė kriptografija. Siekdama, kad perimti terabaitai duomenų virstų tiesiog skaitmeniniu šlamštu, NATO skubiai pradeda visuose savo tinkluose diegti algoritmus, matematiškai atsparius būsimam kvantiniam dešifravimui.