Jungtinės Tautos (JT) išgyvena bene giliausią finansinę krizę per visą aštuonių dešimtmečių organizacijos istoriją. Kaip praneša agentūra „Reuters“, generalinis sekretorius Antonio Guterresas valstybėms narėms išsiuntė skubų laišką, kuriame įspėjo apie „neišvengiamo finansinio žlugimo“ grėsmę. Tačiau už sausų deficito skaičių slypi kur kas didesnė problema – globali nepasitikėjimo tarptautine biurokratija krizė.
Absurdiškas „kafkiškas ciklas“
A. Guterresas susidariusią padėtį vadina „kafkišku ciklu“: pagal vidaus taisykles JT privalo metų pabaigoje grąžinti valstybėms narėms „nepanaudotas“ lėšas. Absurdas tas, kad sekretoriatas priverstas grąžinti šimtus milijonų dolerių, kurių fiziškai nėra sąskaitoje, mat didžiausios donorės jų paprasčiausiai nepervedė.
Verta priminti, kad A. Guterresas prie JT vairo stovi jau devintus metus (nuo 2017 m. sausio 1 d.). Visą šį laiką pasaulis girdi kalbas apie būtinybę reformuoti organizaciją, tačiau generaliniam sekretoriui taip ir nepavyko perstyguoti sistemos. Gali būti, kad problema slypi ne tik „kafiškose taisyklėse“, bet ir tuose, kurie pritrūko ryžto jas pakeisti.
Kas moka, o kas – ne
Įmokos į reguliarųjį JT biudžetą skaičiuojamos atsižvelgiant į kiekvienos šalies ekonomikos dydį. Didžiausia donorė – ir tuo pačiu didžiausia skolininkė – yra JAV, kuriai tenka 22 proc. biudžeto naštos. Bendras Vašingtono įsiskolinimas siekia 4,5 mlrd. JAV dolerių. Kinija – antra pagal dydį rėmėja (jos dalis išaugo iki maždaug 20 proc.), tačiau, priešingai nei JAV, ji savo įsipareigojimus 2025 metams įvykdė visiškai.
Pavyzdingai laikytis įsipareigojimų ir vengti skolų stengiasi Japonija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija bei Italija (jų indėlis svyruoja nuo 6,9 iki 10 proc. bendro biudžeto). Šiuo metu 36 valstybės narės yra visiškai sumokėjusios reguliariuosius nario mokesčius.
Visgi krizė smogė visu pajėgumu tada, kai mokėjimų srautą sustabdė Jungtinės Valstijos.
Vašingtono pozicija: pinigai mainais į efektyvumą
Prezidento Donaldo Trumpo administracija nuosekliai karpė JT finansavimą. 2026-ųjų sausio pradžioje JAV pasitraukė iš daugelio JT agentūrų ir pakomitečių. Baltieji rūmai laikosi pozicijos, kad šios struktūros veikia „prieš JAV nacionalinius interesus ir saugumą“, dirba neefektyviai ir neišnaudoja savo potencialo. Be to, amerikiečiai pabrėžia sistemos neteisingumą: vienas Liuksemburgo balsas (mokant 0,06 proc. įmoką) yra lygiavertis JAV balsui (padengiant 22 proc. biudžeto).
Ar apskritai verta mokėti JT?
Jei žvelgsime į JT kaip į globalią „saugos tarnybą, greitąją pagalbą ir komunalines paslaugas“ viename, atsakymas – taip. Tai vis dar pigiau nei tvarkytis su krizių padariniais pavieniui. Vienoje šalyje įsiplieskusi epidemija greitai tampa visų galvos skausmu, o pabėgėlių banga neišvengiamai kerta kaimyninius regionus. Atsisakymas finansuoti JT prilygsta taupymui atsisakant draudimo nuo globalių rizikų.
Tačiau šiandien kyla klausimas ne dėl to, ar mums reikia draudimo, o kodėl draudimo įmoka nuolat auga, kai liūto dalis lėšų išleidžiama tiesiog draudiko biuro išlaikymui?
„Mirusių popierių“ ekosistema
Pagrindinis JT kritikų argumentas – išpūstas biurokratinis aparatas, dirbantis „tuščia eiga“. 2025-ųjų rugpjūtį organizacija paskelbė šokiruojančią ataskaitą apie savo pačios veiklą. Paaiškėjo, kad kas penkto dokumento (20 proc.) apskritai niekas niekada nėra atsivertęs, ir tik 5 proc. populiariausių ataskaitų atsisiunčiamos daugiau nei 5 500 kartų (ir tai nereiškia, kad jos perskaitomos). Pati sistema pripažįsta: sekretoriatas užverstas Generalinės Asamblėjos ir Saugumo Tarybos pavedimais, generuojančiais popieriaus kalnus, kurių fiziškai neįmanoma įsisavinti.
Maža to, Saugumo Tarybą kaustantis politinis paralyžius dėl veto teisės dažnai paverčia šią organizaciją brangiu diskusijų klubu, nepajėgiu sustabdyti didžiųjų konfliktų.
