Šiandien sukanka ketveri metai, kai prasidėjo karas Ukrainoje ir Rusijos plataus masto invazija. Tai diena, kai pasaulio diplomatija pasirodė esanti bejėgė prieš naujojo „fiurerio“ agresiją.
Kodėl Vakarai ignoravo tikslius žvalgybos perspėjimus? Kaip Kremlius pasinaudojo Saugumo Taryba kaip priedanga invazijai? Ar diplomatija šiandien dar turi šansų sustabdyti karą? Apie tai – specialiame mūsų pasakojime.
JT priedanga
2022 m. vasario 23-iąją Niujorke (kai Kyjive jau buvo vasario 24-osios rytas) Jungtinių Tautų Saugumo Taryba susirinko į antrąjį skubų posėdį per parą. Kol diplomatai standartiškai ragino deeskaluoti padėtį prie Ukrainos sienų, Vladimiras Putinas tiesioginiame eteryje paskelbė „specialiosios karinės operacijos“ pradžią.
Posėdžiui, sušauktam Ukrainos iniciatyva, pirmininkavo pati Rusija. Jos nuolatinis atstovas Vasilijus Nebenzia pradėjo nuo išmoktų kaltinimų: esą Kyjivas eilinį kartą „kursto isteriją“, o Vakarai dirbtinai dramatizuoja situaciją pasienyje. Jis kalbėjo apie „Donbaso gynybą“ nuo Ukrainos „karinės avantiūros“. Pasak jo, Maskva tik norinti užkirsti kelią apsišaukėliškų LNR ir DNR sunaikinimui. Net reaguodamas į JT generalinio sekretoriaus António Guterreso raginimą „duoti taikai šansą“, V. Nebenzia kategoriškai pareiškė: deeskalacija įmanoma tik tada, kai Ukraina nutrauks Donbaso teritorijų apšaudymą. Beje, Kremlius jas tuo metu jau laikė Rusijos dalimi.
Tiesos akimirka
Lūžis įvyko staiga. V. Nebenziai skaitant paruoštą pareiškimą apie „taikius ketinimus“, socialiniuose tinkluose ir naujienų agentūrose pasirodė V. Putino vaizdo kreipimasis. Ukrainos nuolatinis atstovas Serhijus Kyslycia paprašė žodžio ir tiesiai kreipėsi į pirmininkaujantįjį: „Maždaug prieš 45 minutes jūsų prezidentas paskelbė karą Ukrainai. Galite tai patvirtinti čia ir dabar?“
V. Nebenzia nutilo ir įniko į telefoną – akivaizdžiai gaudamas instrukcijas arba skaitydamas naujienas. Išnėręs iš šios skaitmeninės pauzės, atakos jis nebeneigė, tačiau iškart nustatė griežtus terminologijos rėmus: „Tai nevadinama karu. Tai vadinama specialiąja karine operacija Donbase“.
Jis perskaitė V. Putino kreipimosi ištraukas, aiškindamas, jog tikslas – „demilitarizacija ir denacifikacija“, o ne okupacija. Kai S. Kyslycia pareiškė, kad „karo nusikaltėliams skaistyklos nėra – jie keliauja tiesiai į pragarą“, V. Nebenzios tonas pasikeitė: iš oficialaus diplomatinio jis tapo griežtai ideologinis. Būtent tą akimirką jis faktiškai pripažino: procesas paleistas, o kelio atgal į „diplomatinio sprendimo“ paieškas nebėra.
Praėjus ketveriems metams, interviu BBC S. Kyslycia pasakojo: iki pat dešimtos valandos vakaro juos tikino, jog puolimo planų nėra. Pasiūlius paskambinti Sergejui Lavrovui ir sustabdyti beprotybę, V. Nebenzia ramiai atsakė: „Aš nieko nežadinsiu“. Rusų diplomatas manė, kad kol Kremlius smogia, jų prezidentas gali ramiai miegoti. Sprendžiant iš to 40 minučių trūkusio perėjimo nuo neigimo prie pripažinimo, net tokio rango valdininkai nežinojo tikslios katastrofos pradžios valandos.
Pasaulinė pasitikėjimo krizė
Tuo, kad prasidės plataus masto karas, iki paskutinės akimirkos netikėjo daugelis Vakarų šalių, o ir pati Ukrainos valdžia. Neseniai atliktas „The Guardian“ tyrimas atskleidžia, kaip pasaulis pražiūrėjo šį „didįjį gambitą“. CŽA ir MI-6 tikslių Kyjivo užėmimo planų turėjo dar 2020-aisiais, tačiau Vašingtonas atsimušė į sąjungininkų nepasitikėjimo sieną. Skepsio priežastys buvo žmogiškos: Paryžius ir Berlynas prisiminė klaidingus JAV duomenis dėl Irako 2003 metais. „Esu pakankamai senas, kad prisiminčiau 2003-iuosius“, – tuometiniam JAV valstybės sekretoriui Antony Blinkenui sakė vienas Europos ministras.
Paryžiaus ir Berlyno analitikai V. Putiną laikė racionaliu žaidėju. Jie matematiškai apskaičiavo: sutelktos 200 tūkst. karių grupuotės fiziškai nepakaks okupuoti 40 mln. gyventojų turinčią šalį, tikintis bent 10 proc. populiacijos pasipriešinimo. Karių telkimas buvo vertinamas ne kaip pasirengimas smūgiui, o kaip šantažo įrankis.
Didelės įtakos turėjo ir Kremliaus uždarumas. Slaptumas buvo toks didelis, kad net daugelis aukštų Rusijos pareigūnų apie puolimą sužinojo tik paskutinę savaitę. Tai klaidino ir Ukrainos vadovybę: kontaktai A. Jermako ir D. Kozako linija kūrė taikos iliuziją, mat patys Rusijos derybininkai nuoširdžiai netikėjo invazija.
Padėtis pačioje Ukrainoje tapo dramatiška. Prezidentas Volodymyras Zelenskis viešai atmetinėjo perspėjimus, siekdamas išvengti panikos sukelto ekonominio kracho. Tuo tarpu karinė vadovybė, vadovaujama Valerijaus Zalužno, slapta bandė parengti kariuomenę neišvengiamam susidūrimui.
Galiausiai, kol Europos diplomatai anglosaksų perspėjimus vadino „niekais“, Kremliaus karo mašina jau užėmė pradines pozicijas. Tai patvirtino tų, kurie rėmėsi žvalgybos duomenimis, o ne politinių prognozių logika, teisumą.
Vakarų atsargumas bijant „supykdyti Putiną“ Kremliui tik atrišo rankas
Praėjus metams, Europos diplomatija klaidas pripažįsta nenoriai. Buvęs NATO vadovas Jensas Stoltenbergas interviu „Financial Times“ pareiškė tiesiai: „Jei Ukraina būtų gavusi daugiau ginkluotės prieš karą, tai galbūt būtų užkirtę kelią karui arba gerokai apsunkinę Rusijos veiksmus.“
Vietoj to, po 2014 m. (Krymo aneksijos) galiojo neoficialus „embargas“, o pagalba apsiribojo priemonėmis, kurios „neprovokuotų“ Maskvos. Dauguma Vakarų sąjungininkų ilgą laiką norėjo padėti taip, kad „nesupykdytų V. Putino“ (išskyrus Lenkiją, Lietuvą, Čekiją ir iš dalies JAV).
Toks atsargumas Kremlių tik įaudrino. Daugybė derybų raundų dėl karo užbaigimo per šiuos metus niekur nenuvedė – jie tapo tik formalumu, kurį Maskva naudoja jėgų pergrupavimui. Ryškiausiu neryžtingumo pavyzdžiu išlieka dangaus uždarymo klausimas. Nuo pirmųjų dienų Kyjivas prašė neskraidymo zonos arba galingų oro gynybos sistemų, galinčių panaikinti Rusijos pranašumą ore. Tačiau sąjungininkai negirdi. Vakarai ir toliau balansuoja: duoda lygiai tiek, kad Ukraina nepralaimėtų, bet atsisako žingsnių, kurie užtikrintų greitą pergalę.
Tiesa ta, kad Kremliui šiandien nėra ko pasiūlyti – su juo neįmanoma derėtis. Rusijos nereikia „įtikinėti“, ją reikia priversti nutraukti karą. Kol Vakarai nesiims lemiamo žingsnio – pavyzdžiui, realaus dangaus uždarymo ar visiško finansinio elito uždusimo – Maskva tęs skerdynes.
Ketverių metų karas Ukrainoje: rezultatai ir pasekmės
Šiandienos realybė Rusijai atrodo katastrofiškai. Per visus 2025 metus Maskva užėmė mažiau nei 1 proc. Ukrainos teritorijos, o frontas virto alinančiu poziciniu karu. Vakarų analitikų (pavyzdžiui, CSIS) vertinimu, bendri Rusijos nuostoliai (žuvusieji ir sužeistieji) iki 2026 m. pradžios galėjo pasiekti 1,2 mln. žmonių, iš kurių apie 325 tūkst. – žuvę. Vietoj „NATO atsitraukimo“ – Suomija ir Švedija Aljanse.
Europa ir toliau tikina būsianti su Ukraina iki pergalės. Tačiau laikas pripažinti, kad diplomatinės nuolaidos išsemtos. Retrospektyvus žvilgsnis į 2021–2022 m. įvykius duoda kartų atsakymą: teorinio šanso diplomatija neturėjo. Kol Vakarų sostinės ieškojo racionalių argumentų ir kompromiso formulių, Kremliuje jau vyko procesas, neturintis nieko bendra su naudos logika. Šiandien istorija kartojasi: bandymai „pasodinti puses prie stalo“ nepakeitus jėgų pusiausvyros mūšio lauke tėra iliuzija.
Ateities diplomatija – tai ne „abiem pusėms priimtino varianto“, kuris neegzistuoja, paieška. Tai tokių sąlygų Kremliui sudarymas (ir ne tik sankcijomis), kurioms esant agresija taptų fiziškai nepakeliama. Tik tuomet, kai karinė ir ekonominė kaina nubrauks bet kokias politines kolektyvinio Putino ambicijas, diplomatija gaus pirmąjį realų šansą.
