Irano parlamento Nacionalinio saugumo ir užsienio politikos komisijos vadovas Ebrahimas Azizis pareiškė, jog Ukraina tapo „teisėtu Irano taikiniu“, remdamasis Jungtinių Tautų (JT) chartijos 51 straipsniu. Pasak politiko, taip nutiko dėl to, jog Kyjivas esą suteikė „bepiločių orlaivių paramą Izraelio režimui“.
Šis atvejis puikiai atskleidžia, kaip Irano vadovybė naudoja bazinius Jungtinių Tautų mechanizmus ne suverenitetui ginti, o politiniam šantažui legalizuoti.
Tikroji JT chartijos prasmė
JT chartijos 51 straipsnis užtikrina balansą tarp šalies teisės ginti savo suverenitetą ir pagrindinės Saugumo Tarybos atsakomybės palaikyti pasaulinę taiką. Ši nuostata įtvirtina neatimamą valstybių teisę į individualią ar kolektyvinę savigyną, tačiau daro tai su griežtomis išlygomis.
Tarptautinėje teisėje toks straipsnis traktuojamas kaip išimtinis atvejis, o ne teisė į prevencinį karą. Dokumente išskiriamos keturios bazinės sąlygos:
- Užpuolimo faktorius. Teisė į savigyną atsiranda išskirtinai tik įvykus tiesioginiam „ginkluotam užpuolimui“.
- Laikinas pobūdis. Teisė naudoti jėgą galioja tik tol, kol į situaciją neįsikiša JT Saugumo Taryba.
- Atskaitomybė. Apie bet kokius priimtus savigynos veiksmus valstybė privalo nedelsiant informuoti JT Saugumo Tarybą.
- Kolektyviškumas. Savigyną galima vykdyti tiek savarankiškai, tiek kartu su sąjungininkais.
Manipuliacijos anatomija: kur klysta E. Azizis
Palyginus Irano parlamentaro pareiškimą su realiu JT chartijos tekstu, išryškėja trys šiurkštūs teisiniai neatitikimai:
- Ginklų tiekimas nereiškia „ginkluoto užpuolimo“. Ukraina neįsiveržė į Irano teritoriją ir neatakavo jo infrastruktūros. Logistinė ar karinė-techninė parama vienai iš konflikto šalių (Izraeliui) neprilygsta ginkluotai Kyjivo agresijai.
- Kerštas vietoje savigynos. Pagrindinis 51 straipsnio tikslas – suteikti šaliai galimybę atremti būtent šiuo metu vykstančią ataką ir išlikti. Suverenios valstybės paskelbimas taikiniu dėl ginklų tiekimo laikytinas neteisėtu keršto aktu.
- Proporcingumo principo pažeidimas. Įprastinė tarptautinė teisė reikalauja apsaugos priemonių atitikties pačiai grėsmei. Grasinimas visai šaliai dėl bepiločių orlaivių perdavimo trečiajai pusei visiškai pažeidžia proporcingumo principą.
Bumerango efektas: dvigubi Teherano standartai
Didžiausia E. Azizio pareiškimo silpnybė slypi tame, jog jo laisva tarptautinės teisės interpretacija sukuria pavojingą precedentą pačiam Iranui. Teheranas oficialiai ir masiškai tiekia „Shahed“ tipo bepiločius orlaivius bei raketas Rusijai, kad ši atakuotų Ukrainos infrastruktūrą. Pritaikius Irano politiko logiką realybei, kyla absoliutus teisinis paradoksas:
- Ginklavimosi absurdas. Teheranas grasina Kyjivui dėl dronų paramos Izraeliui, nors pats perduoda Maskvai tūkstančius bepiločių orlaivių atakoms prieš Ukrainos miestus. Beje, remiantis JT chartijos 51 straipsniu, nė vienas iš šių ginklų perdavimo faktų nelaikytinas tiesioginės agresijos aktu.
- Neįbaudžiamumo monopolija. Irano pareigūnai kategoriškai neigia Ukrainos teisę smogti karinėms gamykloms Irano teritorijoje. Nepaisant to, patys reikalauja „teisėtos“ galimybės atakuoti Ukrainos teritoriją. JT chartija nesuteikia valstybėms teisės smūgiuoti ginklus tiekiančioms šalims.
- Piktnaudžiavimas teise. Visa E. Azizio argumentacija remiasi politine manipuliacija. Teheranas reikalauja sau absoliučios teisinės neliečiamybės, tačiau kartu naudoja JT mechanizmus kaip širmą teisėtiems pretekstams išplėsti konfliktą rasti.
Ebrahimo Azizio žodžiai neturi jokio teisinio pagrindo. Chartijos 51 straipsnis neišduoda „licencijos medžioti“ šalis, kurių užsienio politika ar ginklų eksportas neįtinka Teheranui. Tai – gryna politinė retorika, skirta pateisinti savo paties agresyvią politiką regione.
