Europa realiuoju laiku stebi politinį trilerį, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Ukraina ir Vengrija. Šio aštraus siužeto konflikto scenarijus apima sugadintą naftotiekį, užblokuotus milijardus eurų, grasinimus atsiųsti ginkluotus vyrus „pasikalbėti“ su premjeru ir – kaip idealią veiksmo filmo kulminaciją – inkasatorių furgonų su milijonais grynųjų bei auksu užgrobimą pačiame Europos sostinės centre.
NEWSROOM IN pabandė išsiaiškinti, kaip dvi kaimyninės šalys į šalį atidėjo nuobodžias protesto notas ir savo diplomatinius santykius pavertė kriminaliniu trileriu.
Pirmoji scena: Ukraina ir Vengrija dėl naftos
Kaip ir kiekviename gerame filme, viskas prasideda nuo skambaus incidento. 2026 m. sausio 27 d. netoli Ukrainos Brodų miesto sustabdoma pietinė naftotiekio „Družba“ atšaka, kuria rusiška žaliavinė nafta tekėjo į Vengriją ir Slovakiją.
☛ Kyjivo versija: Avarija įvyko dėl Rusijos bepiločių orlaivių atakos. Šiuo metu vamzdžio niekas neketina remontuoti dėl dviejų priežasčių. Pirma, prezidentas Volodymyras Zelenskis atvirai pareiškė, jog rusiškos naftos kelio į Europą uždarymas – išties puiki idėja. Antra (ir tai svarbiausia), Kyjivas neturi nė menkiausios motyvacijos žaisti santechnikus dėl Budapešto, mat Vengrija užsispyrusiai blokuoja astronominio 90 mlrd. eurų Europos Sąjungos kredito skyrimą Ukrainai. Trumpai tariant, ryte pinigai – vakare nafta.
☛ Budapešto versija: Vengrijos užsienio reikalų ministras Péteris Szijjártó rėžia piktą monologą: vamzdis sveikas, o tranzito sustabdymas – tai banalus Kyjivo šantažas. Premjeras Viktoras Orbanas kasdien reikalauja atnaujinti tiekimą, pranašaudamas Vengrijai ekonominę apokalipsę.
Siužeto posūkis (Kroatija apstulbusi): Europos žiūrovai nesupranta, kas vyksta – apokalipse Vengrijoje iš tiesų net nekvepia. Šalis jau visu pajėgumu naudoja alternatyvų maršrutą: Kroatijos Omišalio uostą ir Adrijos jūros naftotiekį JANAF. Kroatija džiaugsmingai priima tanklaivius su pasaulinėje rinkoje nupirkta nerusiška nafta, skirta specialiai Budapešto poreikiams.
Tačiau Budapeštas taip prisirišo prie rusiškos naftos, kad lygiagrečiai kovoja iš paskutiniųjų dėl teisės per Kroatijos vamzdį pumpuoti būtent rusišką žaliavą. Kroatijos operatorė JANAF atvirai skėsčioja rankomis: kam jums sankcionuota nafta, jei mes jau atvežėme normalią? Atsakymas slypi politikoje: nafta pasaulinėje rinkoje kainuoja brangiau. V. Orbano komandai ant nosies rinkimai, tad jiems kritiškai svarbu išlaikyti pigų kurą ir nepalaužiamų lyderių įvaizdį, kuriems niekas (ir juo labiau V. Zelenskis) neaiškins, kaip elgtis.
Antroji scena: dialogai Quentino Tarantino stiliumi
Kol sugadintas vamzdis stovi tuščias, o Budapeštas toliau tvirtai blokuoja tuos pačius 90 mlrd. eurų iš Europos Sąjungos, pagrindinių veikėjų nervai galutinai neišlaiko. Kovo 4 d. Ukrainos prezidentas darbo posėdyje, komentuodamas šio įstrigusio kredito likimą, ištaria frazę, vertą Quentino Tarantino herojų:
„Tikimės, jog vienas žmogus Europos Sąjungoje neblokuos 90 mlrd. […] Priešingu atveju duosime to žmogaus adresą mūsų ginkluotosioms pajėgoms, mūsų vyrams – tegul jie jam skambina ir kalbasi su juo savo kalba.“
„Vieno žmogaus“ vardas nebuvo ištartas, bet V. Orbanas iššūkį priėmė akimirksniu: „V. Zelenskio grasinimai neliečia manęs. Jis grasina Vengrijai.“ Vengrijos vyriausybės atstovas Zoltánas Kovácsas paantrino bosui, V. Zelenskio žodžius pavadinęs ne diplomatija, o „atviru grasinimu ir šantažu, peržengusiu priimtinų normų ribas“.
Trečioji scena: didysis kąsnis
Žodis po žodžio, ir jau kitą dieną, kovo 5-ąją, politinis trileris pereina į kriminalinio veiksmo filmo žanrą. Ukrainos užsienio reikalų ministras praneša šokiruojančią žinią: Vengrijos valdžia įkaitais paėmė septynius Ukrainos piliečius!
Netrukus paaiškėja detalės, nuo kurių aiktelėtų net patyrę scenaristai. Vengrijos antiteroristinis centras su švyturėliais perima du iš Austrijos važiavusius Ukrainos banko „Oščadbank“ inkasatorių furgonus. Pareigūnų grobis įspūdingas: 40 mln. dolerių, 35 mln. eurų ir 9 kilogramai aukso.
Kyjivo recenzija: Bankas tikina, esą tai – legalus planinis reisas pagal sutartį su Austrijos Raiffeisen Bank. Ukrainos valdžia incidentą vadina „valstybiniu dešimtojo dešimtmečio stiliaus banditizmu“ ir sieja jį su neseniai įvykusiu Vengrijos ministro vizitu Maskvoje. Policija iškelia bylas dėl pagrobimo, o Nacionalinis bankas skubiai siunčia specialiąją delegaciją į Budapeštą vaduoti inkasatorių.
Budapešto recenzija: Vengrijos muitinės tarnyba išdidžiai publikuoja konfiskuoto aukso bei grynųjų pinigų nuotraukas. Pasak P. Szijjártó, tai – „Ukrainos karinės mafijos“ pinigai, operaciją neva kuruoja buvęs Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolas, o tokios apimties tarpbankiniai pervedimai jau seniai atliekami negrynaisiais, o ne vežiojami mikroautobusais.
Siužeto skylės (savų klausimai): Įdomiausia tai, jog šis epizodas kelia nuostabą ne tik Vengrijos muitinei. Ukrainos žiniasklaida taip pat įjungė detektyvų režimą. Žurnalistai kelia pagrįstą klausimą: kas tai per keista schema? Kodėl dešimtys milijonų grynųjų ir auksas vežami greitkeliu iš garbingos Austrijos? Be to, kodėl šiai tarptautinei finansinei operacijai prireikė būtent Ukrainos inkasatorių? Klausimų daugėja, tačiau aiškių bankininkų atsakymų kol kas nėra.
Pavargęs prodiuseris reikalauja perfilmuoti finalą
Kol Ukrainos konsulai lūkuriuoja prie Vengrijos teisėsaugos struktūrų durų (kur, GPS duomenimis, stovi furgonai su auksu), į reikalą pavargusio prodiuserio vaidmenyje įsikiša Briuselis.
Europos Komisija (EK), akivaizdžiai persisotinusi tokia siužeto eiga, reiškia nepasitenkinimą abiem pusėmis. EK vyriausiojo atstovo spaudai pavaduotojas Olofas Gillas ragina V. Orbaną ir V. Zelenskį „šiek tiek nusiraminti bei sušvelninti retoriką“.
Kyjivui priminta, jog grasinimai ES šalių lyderiams kariuomenė – tai žanro ribų peržengimas, tad V. Zelenskiui pasiūlyta pataisyti „Družbą“ (draugystę) tiek tiesiogine, tiek naftotiekio prasmėmis. Budapeštui užsiminta, kad jau pats laikas nustoti žaisti gangsterius ir atblokuoti kreditą.
Laikas parodys, kuo baigsis ši istorija dėl sugadinto vamzdžio, kredito ir dingusio aukso. Visgi jau dabar visiškai aišku – politinis gyvenimas Europoje galutinai nustojo būti nuobodus.
