Europos Sąjungoje vis garsiau skamba diskusijos apie ES kariuomenės kūrimą, nors Bendrija vis dar lieka priklausoma nuo JAV „branduolinio skėčio“. Pagrindiniu šios idėjos varikliu tapo už gynybą ir kosmosą atsakingas eurokomisaras Andrius Kubilius. Dar 2025-ųjų kovą jis pristatė „Baltąją gynybos knygą“ („Readiness 2030“), taip padėdamas pamatus esminiams pokyčiams saugumo politikoje.
2026 m. sausio 11 d. konferencijoje Švedijoje A. Kubilius pateikė radikalų planą: siūloma kurti vieningą ES kariuomenę ir steigti naują viršvalstybinę instituciją – Europos saugumo tarybą. Politiko įsitikinimu, galingos europinės pajėgos yra vienintelė sąjungos išlikimo garantija tuo atveju, jei Baltieji rūmai rimtai nuspręstų išvesti karius iš Europos. A. Kubilius atvirai kvestionuoja D. Trumpo norą išlaikyti dabartinę NATO struktūrą, nors ir pripažįsta, kad šiuo metu Europa neturi alternatyvos JAV branduoliniam arsenalui.
A. Kubiliaus plane slypi ne tik politinė valia, bet ir ekonominiai išskaičiavimai. Reforma siekiama perorientuoti finansinius srautus: užuot pirkusios amerikietiškas sistemas (tokias kaip „F-35“ ar „Patriot“), ES šalys turėtų investuoti į nuosavą karo pramonę. Būtent šis „gynybos protekcionizmas“ kelia nematomą, tačiau aršų Vašingtono pasipriešinimą.
Šalininkų ir skeptikų stovyklos
A. Kubiliaus idėją aktyviai palaiko „federalistai“, vadovaujami Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono ir Ispanijos užsienio reikalų ministro Jose Manuelio Albareso. Paryžius mato galimybę savo branduolinio atgrasymo pajėgas paversti Europos saugumo ašimi. Tuo tarpu Vokietija laikosi atsargios pozicijos: Berlynas pritaria gynybos stiprinimui, tačiau baiminasi, kad tai gali išprovokuoti galutinį atsiskyrimą nuo JAV. Baltijos ir Skandinavijos šalys atsidūrė keblioje padėtyje. Viena vertus, jos pritaria A. Kubiliaus siūlymams dėl investicijų, kita vertus – pagrįstai nuogąstauja, jog ES kariuomenės kūrimas taps pretekstu Vašingtonui palikti regioną vieną prieš vieną su Maskva.
Opozicija ir šaltas M. Rutte dušas
Pagrindiniais šios idėjos oponentais išlieka ES vyriausioji įgaliotinė Kaja Kallas, Lenkijos diplomatijos vadovas Radoslawas Sikorskis bei NATO generalinis sekretorius Markas Rutte.
R. Sikorskis federalinės kariuomenės idėją pavadino „nerealistiška“ ir vietoje jos pasiūlė kompromisinį variantą – „Europos legioną“. Tai būtų brigados lygmens mobilus dalinys, finansuojamas iš ES biudžeto, galintis vykdyti užduotis Šiaurės Afrikoje ar Balkanuose, tačiau nepretenduojantis į pagrindinę Rusijos atgrasymo jėgą.
Tašką diskusijoje šią savaitę pabandė padėti Markas Rutte. Savo emocingame kreipimesi į europarlamentarus jis faktiškai perėjo prie ultimatumų kalbos. „Galite ir toliau svajoti“, – replikavo jis A. Kubiliaus šalininkams.
Maža to, M. Rutte priminė jautriausią aspektą – „branduolinį mygtuką“. Jis pabrėžė, kad amerikiečių arsenalas yra vienintelis realus Europos laisvės garantas. NATO vadovo skaičiavimais, bandymas kurti Aljansui alternatyvą lemtų drastišką išlaidų augimą iki 10 proc. BVP, kas reikštų Europos socialinės sistemos griūtį. Be to, prireiktų kurti nuosavą branduolinį ginklą, o toks funkcijų dubliavimas tik susilpnintų Vakarus ir būtų naudingas Vladimirui Putinui.
Šiuo metu bendros kariuomenės klausimas išlieka „raudona linija“, mat teisiškai gynyba yra išimtinė kiekvienos valstybės atsakomybė. Visgi aktyvūs A. Kubiliaus veiksmai ir griežta M. Rutte reakcija rodo: senasis saugumo formatas kelia vis daugiau klausimų, o naujasis gimsta tvyrant giliam nuomonių susipriešinimui pačioje Europoje.
