JAV prezidentas D. Trumpas signalizuoja apie pasirengimą deryboms, tačiau Teherane beveik nebeliko sprendimus galinčių priimti asmenų. Kol Ali Larijani grasina „sudeginti priešų širdis”, Irano visuomenė atsidūrė ant didžiulio sprogimo slenksčio. Apžvelkime, kokia bus Irano ateitis ir galimi jos scenarijai.
JAV pozicija
Interviu leidiniui „Axios” JAV vadovas D. Trumpas, komentuodamas bendrą su Izraeliu karinę operaciją prieš Iraną, savo strategiją apibūdino itin paprastai: „Galiu rinktis ilgąjį kelią ir perimti visišką kontrolę arba viską užbaigti per dvi–tris dienas, įspėdamas iraniečius: „Pasimatysime po kelerių metų, jei vėl pradėsite atkurti branduolinę programą”.
Visgi vėliau, bendraudamas su The Atlantic, jis retoriką pakeitė į taikdario. D. Trumpas tikina, jog Irano lyderiai patys siekia dialogo, o jis tam pritaręs. Tiesa, kyla viena problema: paties prezidento pripažinimu, „dauguma žmonių, su kuriais derėjomės pastarosiomis savaitėmis, jau mirę” dėl masyvių smūgių.
Kas laukia Teherano: Irano ateitis
Kyla klausimas – kas atstovaus Iranui derybose? Sprendžiant iš gyvų likusių režimo atstovų pareiškimų, Teheranas trokšta keršto, ne derybų. Valdžią šalyje perėmė laikinasis kolektyvinis organas.
☛ Masoudas Pezeshkianas (prezidentas) – „režimo veidas”, skirtas vidaus auditorijai. Jis prisiekinėja tęsti Imamo kelią ir smogti priešui. Tačiau karo sąlygomis reali valdžia slysta iš jo rankų ir pereina jėgos struktūroms.
☛ Ali Larijani (Saugumo tarybos sekretorius) – pagrindinė tarybos figūra. Patyręs derybininkas, buvęs parlamento pirmininkas, kuriam ajatola Ali Khamenei dar sausį pavedė „užtikrinti Respublikos išlikimą”. A. Larijani – Irano „smegenys”, šiuo metu koordinuojantis karinį atsaką. Jo kalbos apie „sudegintas širdis” rodo jėgos poziciją, būtiną kariuomenės ir Islamo revoliucijos gvardijos korpuso (IRGC) kontrolei išlaikyti, o ne derybininko laikyseną.
☛ Alireza Arafi (vyriausiasis teologas) – asmuo, užtikrinantis laikinosios valdžios religinį legitimumą. Tiesioginėse derybose su D. Trumpu jis vargu ar dalyvaus, tačiau be jo pritarimo nė vienas susitarimas konservatyviajame Irane neturės jokios vertės.
Su kuo gali kalbėtis D. Trumpas?
D. Trumpas (kaip ir B. Netanyahu) ieško ne dialogo partnerio, o žmogaus, pasirašysiančio kapituliacijos aktą. Remiantis viešais pareiškimais, tikėtini keturi scenarijai:
➤ Scenarijus „Karinė chunta”
Jei A. Larijani ir IRGC generolai supras, jog režimui gresia visiškas fizinis sunaikinimas, jie gali ryžtis „kapituliacijos sandoriui”, kurį D. Trumpas neabejotinai pavadins „didžiausiu susitarimu istorijoje”. A. Larijani vienintelis supranta vakarietišką mentalitetą ir moka derėtis. Visgi didelis klausimas, ar jis norės taikstytis su tais, kurie, jo paties žodžiais, „sudegino tautos širdį”.
➤ Scenarijus „Monologas per tarpininkus”
Tikėtina, jog derybos vyks per Omaną arba Katarą. D. Trumpas diktuos sąlygas, o A. Larijani bandys išderėti gyvybės išsaugojimą likusiam režimo elitui.
➤ Scenarijus „Persijos pavasaris 2.0”
Tai logiškiausias, bet kartu ir sunkiausiai prognozuojamas kelias. Jei sąjungininkai „sudegino režimo širdį” sunaikindami A. Khamenei, vadinasi, išmušta pagrindinė atrama, laikiusi visą baimės konstrukciją. A. Khamenei buvo ne šiaip politikas, o „Dievo vietininkas”. Tuo metu A. Larijani ar M. Pezeshkianas Irano jaunimui tėra valdininkai su tiurbanais, neturintys nei autoriteto, nei charizmos.
Irano jėgos struktūros įpratusios vykdyti įsakymus „iš viršaus”. Jei vadovybė praradusi orientaciją ar fiziškai sunaikinta, žemesnieji policijos bei kariuomenės padaliniai gali tiesiog atsisakyti šaudyti į savo žmones. Be to, Ormūzo sąsiaurio blokada skaudžiai kerta pačiam Iranui. Kai čiaupuose dings vanduo, o parduotuvėse – maistas, baimė prieš IRGC pralaimės išgyvenimo instinktui.
Jei „gatvė” laimės, D. Trumpas atsidurs situacijoje, prie kurios kaip verslininkas yra įpratęs: tai „turto supirkimas bankroto metu”. Tačiau kas taps „bankroto administratoriumi”?
- Sosto įpėdinis Reza Pahlavi: JAV gyvenantis paskutiniojo šacho sūnus. D. Trumpui tai suprantamas partneris – pasaulietiškas, provakarietiškas, pasirengęs pripažinti Izraelį. Trūkumas – jo ilgą laiką nebuvo šalyje, tad „gatvė” gali nenorėti keisti vieno senolio kitu.
- „Nacionalinio gelbėjimo taryba” (technokratai): Buvusių ministrų ir merų grupė, nesusitepusi krauju. Jie gali susisiekti su D. Trumpu per Paryžių (atsižvelgiant į E. Macrono ir lėktuvnešio Charles de Gaulle aktyvumą) ir paprašyti panaikinti sankcijas mainais į visišką denuklearizaciją per tas pačias „dvi–tris dienas”.
- Kariuomenės lauko vadai: Jei IRGC bus sutriuškinta, armijos generolai gali perimti valdžią siekdami išgelbėti šalį nuo subyrėjimo. D. Trumpas mėgsta kalbėtis su „kietais vyrukais”, tad pereinamojo laikotarpio karinė diktatūra jam gali tapti patogiausiu variantu „greitam sandoriui”.
➤ Rizikingasis scenarijus: Irano „somalizacija”
A. Larijani ne veltui gąsdina tautą „Irano suskaldymu”, kurį neva siekia įgyvendinti Izraelis (nors Tel Avivas viešai tokių planų neskelbė). Jei protestuotojai nuvers centrinę valdžią, pakraščiai (Kurdistanas, Beludžistanas) gali paskelbti nepriklausomybę. D. Trumpui tai būtų košmaras: vietoje vieno susitarimo su vienu lyderiu jam tektų tvarkytis su „Pašėlusio Makso” stiliaus chaosu milžiniškoje teritorijoje.
D. Trumpas nori „viską užbaigti greitai”. Revoliucija – ilgas ir purvinas procesas. Greičiausiai JAV ieškos „savo A. Larijani” sistemos viduje – asmens, pasirengusio išduoti Islamo respublikos idealus, kad išsaugotų savo kailį ir gautų Vašingtono „jarlyką” valdymui.