Sausio 8-osios naktis į 9-ąją, 2026-aisiais, jau įrašyta į istoriją. Tai, kas prasidėjo kaip ekonominiai neramumai, po sosto įpėdinio Rezos Pahlavi raginimo virto visuotiniu sukilimu Irane prieš islamiškąją diktatūrą. Žmonės reikalauja grąžinti Šachą, o aitolų valdžia atsidūrė aklavietėje: nuo kruvino susidorojimo Teheraną sulaiko tik griežtas Vašingtono ultimatumas.
Orumo triumfas prieš baimę
Jau ne pirmą mėnesį šalį krečiantys protestai šiąnakt įgavo visiškai kitokį pobūdį. Jei anksčiau žmonės reikalavo maisto ir kainų mažinimo, dabar griaunamas pats Islamo Respublikos ideologinis pamatas. Nepaisant „tamsos režimo” (blackout), išjungto interneto ir net fiksuoto ryšio blokados, iš įvairių miestų prasiskverbia vaizdai, kurie dar neseniai atrodė neįsivaizduojami.
Demonstrantai ne tik skanduoja šūkius – jie fiziškai verčia režimo stabus. Įvairiuose miestuose protestuotojai nuo postamentų verčia ir padega įtakingojo Revoliucijos gvardijos (IRGC) generolo Qasemo Soleimani paminklus – žmogaus, kurį propaganda metai iš metų piešė kaip neliečiamą kankinį. Tačiau minios įniršis tuo neapsiribojo: liepsnoja ir režimo įkūrėjo aitolos Ruhollah Khomeini statulos. Tai jau nebe maištas, o visiškas atsiskyrimas nuo dabartinės valstybinės santvarkos.
Visgi bene ryškiausiu pasipriešinimo simboliu tapo Irano moterys. Socialiniuose tinkluose plinta nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuose merginos prisidega cigaretes nuo liepsnojančių aukščiausiojo lyderio Ali Khamenei portretų. Šiame geste užkoduotas trigubas iššūkis sistemai: laužomas privalomo hidžabo įstatymas, griaunamas kultūrinis tabu dėl moterų rūkymo ir daromas sunkiausias valstybinis nusikaltimas – „Rahbaro” (lyderio) įvaizdžio išniekinimas. Baimė išgaravo, užleisdama vietą paniekai.
Protestai apėmė 28 iš 31 šalies provincijų.
D. Trumpo veiksnys
Pirmą kartą per daugelį metų Irano opozicija už nugaros jaučia realią jėgą. JAV prezidentas Donaldas Trumpas ketvirtadienį paskelbė griežtų pareiškimų seriją, faktiškai surišdamas rankas Teheranui.
Interviu „Salem News Channel” D. Trumpas nubrėžė tiesioginę paralelę tarp Kubos ir Irano režimų, pareikšdamas apie pasirengimą ryžtingiems veiksmams. „Nemanau, kad galima daryti didesnį spaudimą, nei tiesiog įžengti ten ir viską susprogdinti”, – komentuodamas spaudimą diktatūroms rėžė JAV vadovas.
Tačiau svarbiausias perspėjimas skriejo Irano jėgos struktūroms. D. Trumpas leido aiškiai suprasti, kad Vašingtonas neliks stebėtoju: „Jei jie pradės žudyti žmones, ką įprastai daro neramumų metu, Jungtinės Valstijos suduos atsakomąjį smūgį visa jėga”.
Įdomu tai, kad D. Trumpas režimui kol kas palieka siaurą atsitraukimo koridorių. Atsakydamas į laidų vedėjo Hugh Hewitto pastabą, kad aukų tarp protestuotojų jau yra (teisių gynėjų duomenimis – 42 žuvusieji), JAV prezidentas pateikė savo versiją. „Kilo panika”, – pareiškė D. Trumpas, pridurdamas, esą dabartinės mirtys yra „minios valdymo problemų”, o ne tyčinio įsakymo naikinti rezultatas.
Šį pareiškimą galima traktuoti kaip paskutinį įspėjimą: JAV kol kas nevadina Teherano veiksmų skerdynėmis, tačiau bet kuris kitas Revoliucijos gvardijos žingsnis gali tapti pretekstu amerikiečių įsikišimui. Protestuotojams tai signalas: Amerika stebi, Amerika pasirengusi ginti.
Legitimumo griūtis: skelbtos katastrofos kronika
Šiandien Irano miestų gatvėse matomas sprogimas neįvyko staiga – tai dėsningas aštuonerių metų nuopuolio rezultatas, kurį valdžia bandė maskuoti agresyvia propaganda. Islamo Respublikos ekonomika jau seniai virto skurdo gamybos mechanizmu. Nors oficiali statistika piešė 40 proc. infliaciją, realybė eilinių piliečių kišenes tuštino kur kas skaudžiau: maisto krepšelis brango dvigubai kasmet, „suvalgydamas” bet kokias santaupas.
Ryškiausiu kracho indikatoriumi tapo nacionalinė valiuta, kurios nuvertėjimas įgavo istorinės anomalijos mastą. Jei dar 2018 m. už vieną dolerį buvo mokama 47 tūkst. rialų, tai 2026-ųjų pradžioje kursas smigo į prarają, pramušdamas 1,45 mln. ribą. Pinigai iraniečių rankose faktiškai virto beverte makulatūra, o vidurinioji klasė buvo sunaikinta kaip reiškinys.
Tačiau ekonominis kolapsas – tik pusė bėdos. Šalis nugrimzdo į giliausią infrastruktūros krizę, sukuriančią visiško valdymo paralyžiaus jausmą. Populistinė degalų subsidijavimo politika, kai benzinas kainuoja pigiau nei vanduo (apie pusantro cento už litrą), lėmė absurdišką situaciją: nafta turtinga šalis susidūrė su lėtiniu degalų trūkumu. Prie to prisidėjo reguliarūs elektros dingimai ir katastrofiškas geriamojo vandens stygius, kurį lėmė tiek klimato kaita, tiek barbariškas išteklių valdymas.
Milijonams žmonių gyvenimas virto kova už būvį ne be šviesos ir vandens, o svarbiausia – be vilties. Suvokimas, kad rytoj garantuotai bus blogiau nei vakar, ir išstūmė žmones į gatves, priversdamas patikėti, jog vienintelė išeitis – visiškas sistemos nuvertimas.
Lemiamas momentas
Įtampa pasiekė piką. Sosto įpėdinis Reza Pahlavi paragino žmones vėl išeiti į gatves penktadienį, sausio 9-ąją, 20.00 val., iškart po maldos. Iranas peržengė negrįžtamumo tašką. Baimė, kuria dešimtmečius rėmėsi teokratija, išsisklaidė kaip dūmai nuo degančių A. Khamenei plakatų.
Atsižvelgiant į D. Trumpo pažadą „suduoti smūgį”, artimiausia naktis aitolų režimui taps išgyvenimo testu: ar jie išdrįs panaudoti kariuomenę prieš tautą, žinodami, kad tai gali išprovokuoti JAV ataką?