Netikėtas ir griežtas Kazachstano prezidento Tokajevo raginimas Putinui sustabdyti karą Ukrainoje sudrebino informacinę erdvę. Viešėdamas Rusijoje, šis atsargus diplomatas pasiūlė įšaldyti konfliktą ties dabartine fronto linija ir pereiti prie „Stambulo formulės 2.0”. Kas slypi už šio žingsnio – paralyžiuotas esminis naftos tranzitas per Novorosijską ar pasirengimas plataus masto politinių technologijų scenarijui pačiam Kremliui? Analizuojame ekonomines priežastis, šalių reakciją ir slaptą Astanos iniciatyvos potekstę.
Netikėtas Tokajevo raginimas Putinui ir diplomatinis žingsnis
Kazachstano prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas Omske netikėtai paragino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną nutraukti karą prieš Ukrainą. Kazachijos lyderis atkreipė dėmesį, jog šiandien tik retais atvejais aiškiai suprantama, kodėl šis karas apskritai prasidėjo ir dėl ko jis tęsiamas. Jis pabrėžė būtinybę skubiai įšaldyti konfliktą, kad būtų išvengta tolesnių žūčių.
„Gaila, žūsta jauni žmonės. Tai – broliškų Rusijos ir Ukrainos tautų genofondas. Visa tai privalu stabdyti, nes tai, kas vyksta, naudinga ir kelia džiaugsmą Rusijos bei Ukrainos valstybės priešams”, – teigė K. Ž. Tokajevas.
Ekonominis kontekstas: kritęs gavybos lygis ir atakos Juodojoje jūroje
Kazachstano vadovo pareiškimas nuskambėjo iškart po skaudžių smūgių pagrindinei šalies ekonomikos arterijai. 2026 m. liepą netoli Novorosijsko (Pietų Ozerejevkos rajone) Ukrainos jūrų dronai atakavo Kazachstano žaliavą gabenusius tankerius, ypač laivus „Asia” ir „Nissos Ios”. Saugumo sumetimais Kaspijos dujotiekio konsorciumas (CPC) liepos 20–21 d. visiškai sustabdė žaliavos krovą.
Kadangi per CPC vamzdyną tranzitu per Rusiją gabenama daugiau nei 80 proc. viso Kazachstano naftos eksporto, sustabdytas terminalas sukėlė grėsmę, jog rezervuarai bus perpildyti. Dėl to šalis paros naftos gavybą sumažino daugiau nei 21 proc. – nuo 2,07 mln. iki 1,63 mln. barelių. Tengizo telkinyje gavyba susitraukė daugiau nei dvigubai – nuo 925 tūkst. iki 406 tūkst. barelių per parą. Kazachstano užsienio reikalų ministerija šias atakas pavadino nepriimtinu kėsinimusi į Astanos ekonominius interesus, pareikalavo nutraukti smūgius civilinei infrastruktūrai ir pareiškė turinti teisę į žalos atlyginimą.
Dviprasmis Tokajevo pareiškimo adresatas ir dviveidė Kremliaus retorika
Atkreiptinas dėmesys, jog Tokajevo raginimas oficialiai skirtas V. Putinui, nesugebėjusiam apsaugoti sąjungininko tranzito infrastruktūros. Kartu tai – ir tiesioginė žinia Ukrainai, kurios atakos daro akivaizdžią ekonominę žalą ne tiek Rusijai, kiek pačiam Kazachstanui. Visgi šalių reakcija į šį signalą kardinaliai išsiskyrė.
Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha padėkojo K. Ž. Tokajevui, jo pareiškimą pavadindamas „realistišku, savalaikiu ir išmintingu”.
Iš Kremliaus sulaukta gana savotiško atsako. Pranešimo tekstas pasirodė oficialiojoje Rusijos prezidento svetainėje, o jo atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas patikino, jog V. Putinas kolegai „išsamiai papasakojo” apie karo eigą. Taip leista suprasti, kad Maskva ir toliau ketina įrodinėti sąjungininkams, neva viskas vyksta pagal planą, o Rusija užtikrintai palaužia situaciją fronte.
Vis dėlto ši užtikrinta pozicija keistai kontrastavo su jo paties nuorodomis į ugnies nutraukimo sąlygas, suformuluotas dar 2024 m. birželį. D. Peskovas turėjo omenyje sąlygas, kurias V. Putinas išdėstė 2024 m. birželio 14 d. sakydamas kalbą Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovybei ir kurias vėliau atsivežė į derybas su JAV prezidentu Donaldu Trumpu Aliaskoje. Atrodė, tarsi Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas būtų pamiršęs įspėti D. Peskovą, jog dvejų metų senumo iliuzijos jau seniai išsisklaidė: neseniai vykusiame ASEAN viršūnių susitikime pats S. Lavrovas ir JAV valstybės sekretorius Marco Rubio faktiškai konstatavo, kad ankstesnė „Ankoridžo dvasia” išgaravo be pėdsakų. Tačiau oficialiose Kremliaus gairėse laikas, regis, tiesiog sustojo.
Kol Maskva bando demonstruoti visišką padėties kontrolę, Astana, remdamasi išorės žaidėjų parama, jau siūlo konkrečius diplomatinius būdus išeiti iš aklavietės.
„Stambulo formulė 2.0”
K. Ž. Tokajevo pareiškimą dabar aktyviai aptaria pasaulio žiniasklaida ir socialiniai tinklai. Šis lyderis žinomas kaip itin atsargus politikas bei profesionalus diplomatas, vengiantis neapskaičiuotos rizikos, tad vargu ar būtų viešnagės metu rėžęs tokį griežtą pareiškimą tiesiai V. Putinui į akis. Labai tikėtina, jog šis žingsnis buvo iš anksto suderintas su Kinija, su kuria Astana aktyviai bendradarbiauja, taip pat su Turkija bei partneriais iš KSTP.
Esminiu K. Ž. Tokajevo siūlymo elementu tapo sugrįžimas prie „Stambulo formulės 2.0”. Pirminis 2022 m. projektas numatė neutralų Ukrainos statusą, jos ginkluotųjų pajėgų dydžio ribojimą, atsisakymą stoti į NATO ir galingųjų valstybių saugumo garantijas, o Krymo bei Donbaso klausimai buvo atidedami vėlesniam laikui. Visgi 2022 m. pavasarį derybos žlugo. Vėliau, 2025 m. viduryje, Stambule įvyko trys susitikimų ratai (gegužės 16 d., birželio 2 d. ir liepos 23 d.), padėję suorganizuoti didelius apsikeitimus karo belaisviais ir parengti naujų memorandumų projektus.
Pagrindinis K. Ž. Tokajevo pasiūlytos „2.0” versijos skirtumas – atsižvelgimas į esamą realybę: siūloma fiksuoti fronto liniją tokią, kokia ji bus 2026 m. viduryje, ir nedelsiant nutraukti ugnį. Kartu Kazachstanas griežtai atsisako tiesioginio tarpininko vaidmens, teigdamas, jog Rusija pajėgi šį klausimą išspręsti pati, tačiau yra pasirengęs suteikti savo aikštelę deryboms su tarptautinėmis garantijomis.
Scenarijus „Gerbiami draugai paprašė”
Šiuo atveju stebina ne tiek pati siūlymo forma, kiek galimas jo politinių technologijų kontekstas. Autokratinėms sistemoms itin svarbu išlaikyti nuolatinės sėkmės įvaizdį. V. Putinas negali tiesiog stoti prieš elitą bei radikaliai patriotinį sparną ir pripažinti, jog „viskas prarasta” – ištekliai senka, o smūgiai CPC vamzdynui pakerta pagrindinių sąjungininkų pajamas. Pačioje šalies viduje toks žingsnis būtų suprastas kaip silpnumas ar net pralaimėjimas.
Kremliui absoliutus tabu – nusileisti Kyjivo ar Vakarų spaudimui. Visai kitaip atrodo sprendimas žengti žingsnį atgal atsižvelgiant į „primygtinius artimų bei gerbiamų partnerių prašymus” dėl stabilumo visame regione. Taip interpretuojami Kremliaus veiksmai pateikiami ne kaip priverstinis žingsnis, o kaip išminties ir pagarbos sąjungininkų iš KSTP, EEU ir BRICS nuomonei apraiška.
Šioje schemoje K. Ž. Tokajevo pareiškimas gali atlikti pirmojo „bandomojo akmens” vaidmenį. Jei užsitęsusio karo nuostoliai ir toliau smukdys regiono ekonomiką, toks politinis ėjimas, kaip „draugiški raginimai”, gali likti vieninteliu saugiu scenarijumi Kremliui sustabdyti kovos veiksmus ir kartu išsaugoti reputaciją.