NATO generalinis sekretorius Markas Rutte pareiškė, kad sąjungininkai, vykdydami PURL mechanizmą (Prioritetinių Ukrainos reikalavimų sąrašas), privalo skirti mažiausiai 1 mlrd. eurų per mėnesį amerikietiškiems ginklams Ukrainai. Anot jo, bendros metinės išlaidos gali siekti 15 mlrd. eurų. Europa ir Kanada jau pradėjo didinti įnašus: per pastaruosius keturis mėnesius jie sudarė apie 4 mlrd. eurų, o tai atitinka anksčiau numatytus planus.
Tai skamba ambicingai. Tačiau už šio pareiškimo išryškėja sudėtingo politinio žaidimo paveikslas, kuriame už milijardinių sumų slepiasi rimta rizika. Pagrindinis klausimas: ar ES šalys atlaikys tokį tempą, atsižvelgiant į vidaus nesutarimus dėl biudžeto ir būtinybę skubiai didinti savo karines išlaidas, kaip numatyta įsipareigojimuose Aljansui?
Klausimas kyla ne dėl lėšų trūkumo: nominalus ES BVP 2025 metais siekia apie 18–19 trilijonų eurų. Sumos, skirtos Ukrainos palaikymui, yra didelės, bet ne kritinės visai Europos ekonomikai. Pagrindinė rizika yra politinis susiskaidymas. Europos gebėjimas padėti Kyjivui 2026 metais priklausys nuo trijų veiksnių: ar ES lyderiai susitars dėl Rusijos turto panaudojimo, ar Europos karinė pramonė sugebės paspartinti gamybą ir, svarbiausia, ar europiečiai įveiks „politinį nuovargį“ dėl karo.
Kaip veikia PURL mechanizmas?
PURL (Prioritised Ukraine Requirements List) – tai savotiškas „greitasis mygtukas“ ginklų pirkimui. Nemažai ES šalių (įskaitant Vokietiją, Lenkiją, Ispaniją, Nyderlandus, Baltijos ir Skandinavijos šalis) kartu su Kanada skiria lėšas ginklų iš JAV sandėlių pirkimui. Tai leidžia pristatyti techniką į frontą per kelias savaites. Prioritetas yra aukštųjų technologijų įranga, kurios gamyba pačioje Europoje kol kas yra ribota arba reikalauja per daug laiko.
Sistema buvo paleista 2024 metų vasarą kaip apsidraudimas tuo atveju, jei tiesioginė Amerikos parama būtų „įšaldyta“ dėl ginčų Vašingtone ir korupcijos problemų Ukrainoje. NATO iš politinio koordinatoriaus virto „pirkimo agentu“, kuriančiu nenutrūkstamo tiekimo iš JAV sistemą.
Giluminis sąjungininkų susiskaldymas
Nepaisant M. Rutte ryžto skirti milijardus amerikietiškiems ginklams kas mėnesį, NATO ir ES viduje išryškėjo akivaizdi krizė:
☛ Baltieji rūmai savo naujoje „Nacionalinio saugumo strategijoje“ aiškiai leido suprasti: jie nelaiko Europos Sąjungos lygiaverčiu partneriu ir nėra labai linkę „derinti laikrodžius“ su ja pasaulio saugumo, o ypač Ukrainos, klausimais.
☛ JAV yra pasirengusios tiekti ginklus tol, kol jiems mokama ir kol jos tai laiko tikslinga. Tačiau Donaldas Trumpas ir jo komanda jau leido suprasti, kad jų tikslas yra apskritai nutraukti karą. Jei JAV atsisakys parduoti ginklus Ukrainai, Europa neturės alternatyvų. O sprendžiant iš veikiančios PURL sistemos, „Baltosios knygos dėl Europos gynybos“ (karinio savarankiškumo planas „ReArm Europe“, kurį skatina eurokomisaras Andrius Kubilius) nėra „parašyta“ net trečdalio. taip pat pagrindinė ES diplomatė Kaja Kallas gruodžio pradžioje pripažino, kad iniciatyva dėl 2 mln. amunicijos vienetų tiekimo Ukrainai 2026 metais dar neįgyvendinta.
Be technologinio atsilikimo, ES drasko politiniai (ir ekonominiai) ginčai:
☛ Vengrija oficialiai atsisakė skirti pinigų. Užsienio reikalų ministras Péteris Szijjártó pavadino Ukrainos vadovybę „karine mafija“ ir pareiškė, kad Budapeštas „neduos nė cento mokesčių mokėtojų“ lėšų karui.
☛ Italija užėmė laukimo poziciją. Roma nesijungia prie PURL programos, tikėdamasi greito taikos derybų pradžios.
☛ Belgija blokuoja įšaldyto Rusijos turto naudojimą kreditams Ukrainai. Belgijos ministras pirmininkas baiminasi kolosalių teisinių ieškinių iš Rusijos pusės ir savo šalies kredito reitingo sumažinimo.
☛ Europos centrinis bankas (ECB) atsisakė suteikti garantiją 140 mlrd. eurų paskolos išmokėjimui, taip apsunkindamas Briuselio pastangas įgyvendinti pagrindinę finansavimo schemą.
☛ Planas „B“ (neatidėliotina negrąžintina dotacija Ukrainai), kurį pasiūlė Europos Komisija, kol kas taip pat kelia abejonių. Vengrija oficialiai atmetė Europos Komisijos pasiūlymą išleisti euroobligacijas, skirtas finansuoti eilinį pagalbos Ukrainai paketą.
Šiame kontekste frazė, 2025 metų pradžioje buvusi labai populiari tarp Europos pareigūnų – „500 milijonų europiečių prašo 340 milijonų amerikiečių apginti juos nuo 140 milijonų rusų, kurie per trejus karo metus nesugebėjo nugalėti 38 milijonų ukrainiečių“ – nustoja atrodyti kaip ironiškas pokštas. Ji atskleidžia pagrindinę problemą: turėdama milžinišką demografinį ir ekonominį pranašumą, Europa per ketverius metus nesugebėjo paversti savo išteklių realia jėga. Užuot tapęs subjektu, diktuojančiu taikos sąlygas, Senasis žemynas lieka kieno nors kito valios įkaitu.
Ką turėtų daryti Europa?
Ką turėtų daryti Europa, kai JAV demonstratyviai nuo jos nusigręžia, o Kremlius per hibridines atakas nuolat demonstruoja savo raumenis? Senajam žemynui laikas pabusti ir suvokti: milijardai, plaukiantys už vandenyno per PURL sistemą, nepakeis savo politinės valios nebuvimo.
Galiausiai, dabartinė ES strategija atrodo kaip bandymas laimėti laiko, o ne išspręsti problemą. Ketvirtaisiais karo metais ES vis dar neturi nei aiškaus diplomatinio taikos pasiekimo plano, nei, kas dar pavojingiau, kruopščiai parengto scenarijaus, jei NATO 5-asis straipsnis pasirodytų esantis tik formalumas. Mokėti už kito saugumą yra lengviau nei užtikrinti savąjį, tačiau 2026 metais šis pasirinkimas Europai gali tapti lemtingu.
