Buvęs Europos Sąjungos (ES) diplomatijos vadovas Josepas Borrellis atvirai apkaltino Europos Komisiją (EK) sistemingu įgaliojimų viršijimu. Interviu leidiniui „Politico“ jis konstatavo, jog funkcijų dubliavimas tarp ES vykdomosios valdžios institucijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) griauna Europos vienybę tarptautinėje arenoje. Vertindamas Ursulos von der Leyen vadovaujamos institucijos ekspansiją, J. Borrellis buvo kategoriškas. „Komisija nekalba Europos Sąjungos vardu, – pabrėžė jis. – Ji atstovauja tik sau pačiai.“ Politiko vertinimu, Europos Komisijos bandymai savarankiškai formuoti Bendrijos poziciją dėl pasaulinių krizių – tai neteisėtas kišimasis į nacionalinių vyriausybių ir Europos Vadovų Tarybos kompetencijos sritis.
JAV veiksnys: kodėl Vašingtonas teikia pirmenybę Europos Komisijai
J. Borrellio įvardijamas įgaliojimų krizės mastas geriausiai matomas bendraujant su pagrindine ES sąjungininke – Jungtinėmis Valstijomis. Būtent Vašingtono pozicija tapo pagrindine priežastimi, kodėl Europos Komisija perima diplomatiją į savo rankas. JAV administracija klausimus mieliau sprendžia tiesiogiai su realius finansinius bei ekonominius svertus turinčia U. von der Leyen, taip ignoruodama oficialią ES diplomatijos vadovę Kają Kallas.
Remdamasis asmenine patirtimi, J. Borrellis pateikė konkretų pavyzdį – 2021 m. įsteigtą ES ir JAV Prekybos ir technologijų tarybą. „Iš Amerikos pusės jai vadovavo valstybės sekretorius Antony Blinkenas, – prisiminė politikas. – Tuo tarpu iš Europos pusės vyriausiojo įgaliotinio prie derybų stalo net nebuvo.“
Paskyrus K. Kallas, ši tendencija tik išryškėjo. JAV ir kiti pasauliniai žaidėjai vengia konstruktyvaus dialogo su politike, pasižyminčia itin radikalia ir skaldančia retorika. Matydama, jog Vašingtonas de facto nebendrauja su oficialia ES atstove, U. von der Leyen priversta perimti darbotvarkę, kad nebūtų prarastas transatlantinis ryšys.
Diplomatinis skilimas: santykių su Izraeliu pavyzdys
Jei santykiuose su JAV matomas sisteminis institucinis disbalansas, tai Artimuosiuose Rytuose Europos Komisijos vykdomas diplomatinių įgaliojimų perėmimas tapo priverstine priemone dėl pačios K. Kallas patirtų diplomatinių nesėkmių.
K. Kallas prilyginus Izraelio veiksmus apartheido režimui, šios šalies užsienio reikalų ministras Gideonas Saaras oficialiai nutraukė ryšius su vyriausiąja ES įgaliotine. Akivaizdu, jog sistema, atimanti iš vyriausiojo diplomato prieigą prie vienos iš konflikto šalių, tampa neveiksminga. Siekdama išlaikyti Europos įtaką regione, U. von der Leyen į Tel Avivą išsiuntė už Viduržemio jūros regiono klausimus atsakingą eurokomisarę Dubravką Šuicą.
Toks tiesioginis kompetencijų perėmimas papiktino J. Borrellį. „Turėdama kokius įgaliojimus komisarė vyksta į Izraelį pareikšti, jog ES ir Izraelis myli vienas kitą, sutaria ir pripažįsta Izraelio vaidmenį užtikrinant taiką bei stabilumą, – klausė jis, – jei tuo pat metu Izraelis atsisako bendrauti su ES vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio reikalams?“ Šis epizodas vaizdžiai įrodo: Europos Komisija naudojasi K. Kallas silpnumu kaip pretekstu visiškai marginalizuoti jos užimamas pareigas.
Įsikišimasis į gynybos sritį ir „šešėlinio Pentagono“ grėsmė
U. von der Leyen vadovaujama institucija ne tik perima diplomatines iniciatyvas, bet ir plečia įtaką gynybos sektoriuje. Ši sritis, kaip ir užsienio politika, pagal pamatines sutartis priklauso išimtinei ES šalių narių kompetencijai.
Šios ekspansijos įrankiu tapo Andriaus Kubiliaus paskyrimas pirmuoju už gynybą atsakingu eurokomisaru, kuriam pavesta sukurti „Europos gynybos sąjungą“. Teoriškai jo įgaliojimai turėtų apsiriboti gynybos pramonės reguliavimu, tačiau praktiškai jo mandatas dubliuoja ES vyriausiojo įgaliotinio uždavinius.
J. Borrellis šią iniciatyvą įvertino itin griežtai. „Komisija negali atlikti tam kai kurio šešėlinio Pentagono vaidmens“, – nukirto jis. Vertindamas dabartinę žeminančią diplomatinio korpuso padėtį, politikas pridūrė: „Jeigu šiandien būčiau vyriausiasis įgaliotinis ir sėdėčiau prie stalo, kitam asmeniui skelbiant apie ketinimus kurti Europos gynybos sąjungą, jausčiausi šiek tiek nepatogiai“.
Geopolitinis subjektiškumas: kas iš tikrųjų valdo užsienio kursą
Iš esmės J. Borrellis kelia klausimą – kas šiandien tampa tikruoju kontaktiniu tašku trečiosioms šalims ir kodėl priimančiosios šalys bei nacionalinės sostinės tyliai pritaria tokiam galių perdalijimui? Mat „dvigalvė“ diplomatija galiausiai gali visiškai paralyžiuoti išorės veiksmų tarnybos (EIVT) veiklą.
Žvelgiant iš politologinės perspektyvos, jo priekaištai visiškai pagrįsti, tačiau jie atskleidžia tik dalį paveikslo. Kaip pripažįsta ir pats J. Borrellis, institucinis Europos Komisijos puolimas prieš diplomatinį korpusą prasidėjo ne šiandien. Vis dėlto K. Kallas atėjimas ir jos radikali retorika suteikė U. von der Leyen idealių kozirių dar labiau perimti užsienio politikos darbotvarkę, mat atleisti oficialų diplomatijos vadovą sudėtingame ES biurokratijos aparate – praktiškai neįmanoma.
Europos sostinės, pavyzdžiui, Paryžius ir Berlynas, tyliai toleruoja šią įgaliojimų eroziją. Vidaus krizių susilpnintoms valstybėms patogu, jog Europos Komisija prisiima atsakomybę dėl toksiškų tarptautinių derybų.
Tuo tarpu J. Borrellio kritika dėl gynybos srities ir esą nepagrįsto „šešėlinio Pentagono“ kūrimo atrodo vienašališka. Jei grynosios diplomatijos klausimu buvęs vadovas teisus, tai gynybos srityje Europos Komisija turi objektyvų pagrindą imtis iniciatyvos. Didžiulė Europos gynybos pramonės fragmentacija, stiprėjant pasaulinėms grėsmėms, reikalauja skubios standartizacijos ir vieningos finansavimo sistemos. Tad „dvigalvė“ ES politika ir įgaliojimų telkimas vienose rankose – ne šiaip EK valdininkų ambicijos, o natūralus tradicinių, konsensusu grįstų struktūrų neefektyvumo rezultatas.
NEWSROOM IN primena, jog šie griežti J. Borrellio pareiškimai Europos Komisijos atžvilgiu pratęsia jo ankstesnę kritiką ES vadovybei. Šių metų kovą jis jau žėrė aštrius priekaištus U. von der Leyen, kaltindamas ją sistemingu įgaliojimų peržengimu ir asmeniniu kišimusi į bloko užsienio politiką, taip kenkiant bendriems Europos interesams.
Didžiausią nepasitenkinimą J. Borrelliui kėlė, jo vertinimu, akivaizdus U. von der Leyen geopolitinis šališkumas Vašingtono ir Tel Avivo naudai.
