„Be JAV NATO – tik popierinis tigras! Jie nenorėjo prisidėti prie kovos, siekiant sustabdyti branduolinį Iraną. Bailiai – mes tai prisiminsime!“ – šis emocingas Donaldo Trumpo protrūkis socialiniuose tinkluose tapo puikia iliustracija, atskleidžiančia, kokia gili praraja atsivėrė tarp Vašingtono ir Europos.
Baltųjų rūmų šeimininkas įsiutęs. Pasak jo, kol Amerika karinėmis priemonėmis laimi karą, europiečiai tik ir daro, kad skundžiasi aukštomis naftos kainomis. Maža to, jie atsisako padėti Vašingtonui atblokuoti Ormūzo sąsiaurį – šį manevrą D. Trumpas vadina „paprastu“ ir „keliančiu mažai rizikos“. Nuoskauda tokia stipri, jog JAV prezidentas vėl atvirai prabilo apie Amerikos narystės Šiaurės Atlanto aljanse peržiūrą. Įdomu tai, kad dar visai neseniai jis arogantiškai tvirtino, neva Amerikai Artimuosiuose Rytuose sąjungininkų pagalbos apskritai nereikia.
Kaip gi nutiko, kad Europa taip atvirai ignoravo savo pagrindinio partnerio, neatsižvelgusio į jos nuomonę ir pradėjusio plataus masto karą, raginimus? Už šio „šalto dušo“ Vašingtonui slypi itin pragmatiškos priežastys.
Ekonominė kilpa ir Briuselio susirūpinimas
Šiandien įsitraukti į visavertį karą Artimuosiuose Rytuose Europai tolygu ekonominei savižudybei. Europos valstybėms ir taip tenka milžiniška paramos Ukrainai našta, o horizonte, remiantis Senojo žemyno žvalgybos bei karo analitikų vertinimais, šmėžuoja potencialaus ginkluoto konflikto su Rusija grėsmė. Užsikrauti dar vieną frontą reikštų užsinerti finansinę kilpą ant savo kaklo.
Vis dėlto Europa negali tiesiog ignoruoti susiklosčiusios situacijos. Artimųjų Rytų skerdynių ir užblokuoto Ormūzo sąsiaurio fone energijos išteklių kainos sparčiai kyla. Valstybių lyderiams tenka demonstruoti savo rinkėjams realius veiksmus, apsaugančius ekonomiką. Sėdėti jaukiuose kabinetuose, įprastai aptarinėjant eilinius sankcijų paketus ir reiškiant budintį „gilų susirūpinimą“, ilgiau nebepavyks.
Teisinė aklavietė ir į pogrindį pasitraukęs generalinis sekretorius
Nuo tiesioginio dalyvavimo kare Europos lyderius elegantiškai gelbsti pats NATO statutas. Kolektyvinės gynybos penktasis straipsnis galioja tik tuo atveju, jei užpuolama Aljanso šalių teritorija Šiaurės Atlanto regione. Prevencinių smūgių sudavimas Iranui Europos Sąjungoje (ES) vertinamas kaip asmeninė JAV ir Izraelio iniciatyva, prie kurios teisiškai Europa prisijungti neprivalo. Friedrichas Merzas bendrą Berlyno bei Paryžiaus poziciją apibendrino viena fraze: „Tai ne mūsų karas“.
Būtent dėl šios priežasties NATO generalinis sekretorius Markas Rutte šiuo metu praktiškai pasitraukė į pogrindį. Neįtikėtinais diplomatiniais manevrais garsėjantis politikas vengia skambių pareiškimų, idant nebūtų sutraiškytas tarp paramos reikalaujančio Vašingtono ir griežtai kariauti atsisakančios Europos.
Temos toksiškumas ir senos nuoskaudos
Skaudžiausiu šios istorijos aspektu tapo seni randai. Paramos JAV tema Europoje tapo politiškai toksiška, o ypač ryškiai tai atsiskleidė Didžiojoje Britanijoje. Britų kariškiai bei žuvusių karių šeimos tiesiog įširdo po neseniai nuskambėjusių JAV viceprezidento J. D. Vance’o (J. D. Vanso) pareiškimų. Praėjusių metų kovą jis leido sau itin nepagarbiai atsiliepti apie Jungtinės Karalystės bei Prancūzijos taikos palaikymo pajėgas. Interviu televizijos kanalui „Fox News“ J. D. Vance’as juos pavadino „20 000 karių iš kažkokios atsitiktinės šalies, kuri nekariavo 30 ar 40 metų“.
Reaguodamas į tai, britų Konservatorių partijos parlamentaras Jamesas Cartlidge’as priminė J. D. Vance’ui, jog NATO statuto 5-asis straipsnis (numatantis, kad užpuolus vieną valstybę narę, visos kitos atskubės jai į pagalbą) buvo pritaikytas tik kartą – pačių JAV prašymu po rugsėjo 11-osios išpuolių.
„Jungtinė Karalystė ir Prancūzija atskubėjo į pagalbą, pasiųsdamos į Afganistaną savo karius, tarp kurių buvo ir mano brolis bei daugybė kolegų parlamentarų, tiek buvusių, tiek esamų“, – pabrėžė jis. – „Ignoruoti tokią tarnybą bei pasiaukojimą – tai didžiausia nepagarba.“
Vašingtono išprovokuotuose konfliktuose Irake bei Afganistanane britai, kanadiečiai ir europiečiai metų metus liejo kraują. Tad dabar jie visiškai nelinkę siųsti savo vaikinų gesinti naujo gaisro, kai to reikalauja politikai, vadinantys juos išlaikytiniais bei bailiais.
Didžiosios derybos: Iranas mainais į Ukrainą
Užuot aklai paklususi, Europa nusprendė įvelti Vašingtoną į griežtą geopolitinį sandorį. Šį planą atvirai įvardijo Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas. Sandorio esmė ciniška, tačiau suprantama: sąjungininkai pasirengę suteikti JAV ribotą pagalbą Artimuosiuose Rytuose (logistiką, galimybę naudotis Europos bazėmis ir savų prekybinių laivų apsaugą), bet mainais reikalauja visiško Vašingtono įsitraukimo į Ukrainos klausimą. Europa nori tiesiogine to žodžio prasme išmainyti savo logistikos paslaugas Artimuosiuose Rytuose į JAV pagalbą užbaigiant karą Ukrainoje ES priimtinomis sąlygomis.
„Nuotolinė“ pagalba: kas visgi sutelkė pajėgas?
Vadinti europiečius visišku „popieriniu tigru“ būtų neteisinga ir įžeidu. Kol Aljansas, kaip vieninga struktūra, tyli, atskiros valstybės jau pradėjo telkti pajėgas, tiesa, griežtai tik į konflikto periferiją ir išskirtinai laivybos laisvės apsaugos tikslais, o ne siekiant nuversti Teherano režimą.
Flagmane tapo Prancūzija, išsiuntusi prie Ormūzo sąsiaurio lėktuvnešį bei fregatas. Be to, Paryžius leido JAV laikinai naudotis savo karinėmis bazėmis Artimuosiuose Rytuose ir pirmą kartą praleido amerikiečių strateginius bombonešius per savo oro erdvę. Prie jos jungiasi Nyderlandų, Graikijos bei Didžiosios Britanijos laivai (Londonas, beje, kartu su JAV jau kuria sąsiaurio atblokavimo planą). Italija, Ispanija ir Portugalija sutelkė pajėgumus Kipro link, kad galėtų perimti Irano dronus. Beje, kovoti sų „Šachedais“ į regioną jau atvyko karo ekspertai iš Ukrainos.
Kita vertus, „raudonųjų linijų“ Europa laikosi griežtai: ta pati Ispanija uždraudė amerikiečiams naudotis savo karinėmis bazėmis tiesioginiams smūgiams Iranui. Tuo tarpu rytinis ES flangas kol kas pasirinko likti nuošalyje, pagrįstai argumentuodamas, jog pagrindinė grėsmė jiems kyla prie sienų su Rusija. Teisybės dėlei verta paminėti, kad Lietuvos bei Estijos politikai aptaria pagalbos galimybę, bet vieningos nuomonės neturi. Beje, jų galimybės išsiųsti laivus taip pat ribotos. Buvęs Estijos karinių jūrų pajėgų vadas Jüri Saska komentare ERR teigė: „Galiu guldyti galvą, kad per artimiausius dvejus metus to tikrai nepajėgsime padaryti. Egzistuoja labai aiškūs techniniai apribojimai. Šiandien tai visiškai veikiantys priešmininiai laivai, tačiau norint juos išsiųsti į tą regioną, reikia atlikti milžinišką kiekį modifikacijų.“
Prognozė: ar suveiks Donaldo Trumpo ultimatumas?
Pirmąją Donaldo Trumpo reakciją į Europos bandymą derėtis jau išvydome – tai šiandieninis piktas įrašas su grasinimais trauktis iš NATO. D. Trumpas organiškai netoleruoja, kai sąjungininkai bando jam diktuoti sąlygas.
Tačiau po emocingo protrūkio veikiausiai seks šaltas išskaičiavimas. D. Trumpas – verslininkas, gerbiantis jėgos bei sandorių kalbą. Baltųjų rūmų užkulisiuose puikiai suprantama: be Europos infrastruktūros, žvalgybos bei diplomatinio užnugario ilgą laiką išlaikyti Artimųjų Rytų kontrolę bus be galo sunku. Labai tikėtina, jog nuleidęs garą socialiniuose tinkluose, JAV prezidentas visgi imsis šių derybų. Jis gali sutikti sustiprinti spaudimą Rusijai dėl jos karo prieš Ukrainą, mainais gaudamas būtiną pagalbą Ormūzo sąsiauryje, o tada stos prieš savo rinkėjus ir pareikš, kad sudarė „didžiausią sandorį istorijoje“, priversdamas „popierinį tigrą“ vėl dirbti Amerikos interesams.
