Išskirtinė medžiaga
Kalbėdamas „FII PRIORITY Miami“ renginyje, Jaredas Kushneris pasiuntė išsamų signalą apie tai, kaip vyks Ukrainos derybos ir koks bus jų procesas. Šie pareiškimai leidžia geriau suprasti ne tik galimą būsimo susitarimo architektūrą, bet ir logiką, kuria vadovaujasi JAV prezidento Donaldo Trumpo komanda.
Diplomatija už institucijų ribų: Ukrainos derybos ir J. Kushnerio vaidmuo
Pirmiausia svarbu tai, jog J. Kushneris tiesiogiai įvardijo savo vaidmenį kaip neformalų. Jis nėra oficialus administracijos atstovas, o veikia kaip savanoris – verslo pasaulio žmogus, pasitelktas spręsti sudėtingus tarptautinius klausimus. Tai reiškia, kad derybų procesas iš dalies iškeliamas už klasikinės diplomatijos ribų ir tampa lankstesnis, tačiau kartu praranda institucinį pobūdį. Toks formatas suteikia greičio bei erdvės manevrams, visgi kartu mažina skaidrumą bei nuspėjamumą.
Atskirai J. Kushneris išsamiai aptarė Steve’o Witkoffo figūrą ir pabrėžė, jog būtent jis atlieka vieną pagrindinių vaidmenų dabartinėje derybų architektūroje. Pasak D. Trumpo žento, S. Witkoffas prisiėmė itin sudėtingą ir iš esmės pasiaukojamą misiją, apimančią jautriausias tarptautines kryptis. Iš pradžių jų bendradarbiavimas koncentravosi į Artimuosius Rytus, ypač į situaciją Gazos Ruože, tačiau procesams darantis vis sudėtingesniems, į šiuos reikalus tiesiogiai įsitraukė ir pats J. Kushneris. To esą paprašė tiek pats S. Witkoffas, tiek prezidentas.
Šis momentas itin svarbus: jis rodo, kad derybų procesas kuriamas ne tik per formalias institucijas, bet ir pasitelkiant siaurą patikėtinių ratą, kur didžiausia reikšmė tenka asmeniniams ryšiams ir vadybiniam lankstumui. Tokioje konfigūracijoje S. Witkoffas veikia kaip operacijų centras, o J. Kushneris – kaip strategas ir derybų logikos architektas.
Strategija „Pirmiausia – rėmai“: susitarimo architektūra
Pagrindinis J. Kushnerio požiūrio elementas – vadinamoji strategija „pirmiausia – rėmai“ (angl. framework-first strategy): pradžioje sukuriami susitarimo rėmai, o tik vėliau detalizuojamos sąlygos. Anot jo, net 80–90 proc. šalių pozicijų potencialiai sutampa. Tai – itin reikšmingas pareiškimas. Vadinasi, derybos tikriausiai pasistūmėjo gerokai toliau, nei matoma viešojoje erdvėje, o pagrindiniai prieštaravimai kyla ne dėl bazinių klausimų, bet keliose kritinėse srityse. Visų pirma – dėl saugumo ir teritorijų padalijimo.
Dabartinė potencialaus susitarimo struktūra remiasi trimis strateginiais blokais:
- Centrinis elementas šioje konstrukcijoje – saugumo garantijos Ukrainai. J. Kushneris faktiškai pripažįsta: be aiškių ir patikimų garantijų Kyjivas nebus pasirengęs kompromisams. Maža to, jis leidžia suprasti, jog D. Trumpo valdomos Jungtinės Valstijos gali būti pasirengusios aptarti griežtesnes ar net tiesiogines garantijų formas nei anksčiau. Tai fundamentalus pokytis, mat būtent saugumo garantijų klausimas tapo viena didžiausių aklaviečių ankstesniuose diplomatiniuose bandymuose.
- Antrasis strateginis blokas – vadinamasis „klestėjimo planas“ (angl. prosperity plan). J. Kushneris siūlo vertinti taiką ne vien kaip ugnies nutraukimą, bet ir kaip ekonominį projektą. Pagal jo logiką, Ukraina privalo gauti ne tik saugumą, bet ir plataus masto investicines perspektyvas, galinčias lemti net daugkartinį BVP augimą. Šiame kontekste stambių finansinių žaidėjų, tokių kaip „BlackRock“, pritraukimas liudija bandymą integruoti Ukrainą į pasaulinę investicijų sistemą kaip būsimo susitarimo dalį. Tokia vizija atspindi tipinį verslo požiūrį: taika turi būti naudinga visoms šalims, antraip ji paprasčiausiai nebus tvari.
- Trečiasis svarbus elementas – pripažinimas, jog paraleliai dirbama ir su Rusija. J. Kushneris neslepia, kad bendraujama su abiem pusėmis, ir pristato „taikos dividendų“ (angl. peace dividend) koncepciją – ekonominę taikos naudą. Vadinasi, derybos grindžiamos ne tik nuolaidomis, bet ir paskatų Rusijai dalyvauti susitarime kūrimu. Nors toks požiūris gali būti efektyvus vertinant pragmatišką susitarimo logiką, jis kartu kelia rimtų klausimų dėl politinio bei moralinio aspekto, ypač tebesitęsiančio kraujo liejimo fone.
Nuo pergalės prie tranzakcijos: naujojo požiūrio rizikos
Atskiro dėmesio vertas paties kompromiso logikos, kurią apibūdina J. Kushneris, pristatymas. Jis atvirai pareiškė, jog kompromisas neturi natūralios politinės auditorijos – jo niekas nepalaiko visu šimtu procentų. Tai paaiškina, kodėl derybos vyksta sunkiai, o informacijos nutekėjimai dažnai sukelia aštrią neigiamą reakciją. Be to, D. Trumpo atstovas pabrėžė siekiantis ne laimėtojo ir pralaimėtojo (angl. win-lose) modelio, o abipusės naudos (angl. win-win) konstrukcijos. Karo fone tai skamba kaip bandymas pereiti nuo pergalės logikos prie sandorio logikos.
Visgi J. Kushneris leido aiškiai suprasti: esminius sprendimus priims lyderiai. Teritorijų klausimai, įskaitant konkrečius ginčytinus regionus, kol kas neišspręsti ir bus svarstomi aukščiausiu politiniu lygmeniu. Tai reiškia, kad dabartinis darbas tėra susitarimo struktūros paruošimas, bet ne jo galutinis įforminimas.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad J. Kushneris faktiškai patvirtino trišalio derybų formato egzistavimą bei galimą ugnies nutraukimo kontrolės mechanizmą dalyvaujant Jungtinėms Valstijoms. Tai rodo bandymą sukurti ne šiaip eilinį dokumentą, o realią jo įgyvendinimo užtikrinimo sistemą – juk būtent tai buvo viena silpniausių visų ankstesnių susitarimų grandžių.
Apskritai J. Kushnerio pozicija atspindi perėjimą nuo klasikinės diplomatijos prie „sandorių geopolitikos“ – požiūrio, kai konfliktas vertinamas kaip sudėtinga tranzakcija, reikalaujanti interesų balanso, garantijų bei ekonominių paskatų. Nors tokia strategija gali paspartinti patį derybų procesą, ji kartu kelia riziką pernelyg supaprastinti giliai istorinius, politinius ir moralinius klausimus.
Pagrindinė išvada iš J. Kushnerio kalbos yra tokia: panašu, jog derybų dėl Ukrainos procesas jau pasiekė aktyvios struktūrizacijos etapą. Dabar aptariami ne abstraktūs principai, o konkretūs būsimo sandorio elementai. Tačiau galutinis rezultatas ir toliau priklausys nuo lyderių politinės valios bei šalių gebėjimo priimti kompromisą, kuris neišvengiamai bus sudėtingas ir skausmingas visiems dalyviams.
Beje, virtinės ekspertų ir „FII PRIORITY Miami“ kuluaruose diskutuojančių dalyvių vertinimu, realistiškiausias scenarijus numato, kad derybos dėl Ukrainos gali vėl tapti aktyvios sureguliavus platesnį regioninį kontekstą. Visų pirma – situaciją dėl Irano, mat ji šiuo metu išlieka vienu pagrindinių veiksnių, formuojančių Vašingtono strateginius prioritetus.
Straipsnio autorius: Mykola Volkivskyi, „FII PRIORITY Miami“ delegatas, „Geneva Center for Diplomacy and Conflict Resolution“ prezidentas
