„Nė viena valstybė neliks nuošalyje nuo šios energetikos krizės padarinių, jeigu situacija ir toliau taip klostysis“, – pabrėžė Tarptautinės energetikos agentūros (TEA) vykdomasis direktorius Fatihas Birolis, Irano veiksmus pavadinęs rimta grėsme visai planetai. Pasak jo, labiausiai dėl didelės priklausomybės nuo Artimųjų Rytų energetikos išteklių nukentės Azija.
Šie žodžiai atspindi naują ekonominę realybę, kurioje pasaulis atsidūrė 2026 metų pavasarį. Vasario 28 dieną Jungtinių Valstijų ir Izraelio suduoti kariniai smūgiai Irano teritorijai sukėlė grandininę reakciją: atsakydamas Teheranas faktiškai uždarė laivybą Ormūzo sąsiauryje. Užblokavus pagrindinę planetos energetikos arteriją, per kurią gabenama maždaug 20 proc. pasaulio naftos ir suskystintųjų gamtinių dujų (SGD), kilo krizė, savo mastu pranokstanti visų praėjusio amžiaus naftos šokus.
Energetikos krizė: padėtis blogesnė nei aštuntajame dešimtmetyje
Kalbėdamas Nacionaliniame spaudos klube Sidnėjuje, TEA vadovas nupiešė bauginantį dabartinės situacijos paveikslą. Dėl karo veiksmų rimtai arba labai smarkiai apgadinta daugiau nei 40 energetikos infrastruktūros objektų devyniose Artimųjų Rytų valstybėse.
Norint suvokti katastrofos mastą, pakanka pažvelgti į istorines paraleles. Per du didžiausius praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio naftos šokus pasaulis kasdien prarasdavo apie penkis milijonus barelių naftos. Šiandieninė Ormūzo sąsiaurio blokada nuo pasaulinės rinkos atkirto 11 milijonų barelių per parą.
Tai – beprecedentis smūgis pasaulinei logistikai, jau dabar lėmęs staigų visų rūšių energijos išteklių kainų šuolį.
Ne tik nafta, bet ir trąšos: pasaulinio maisto šoko grėsmė
Problema toli gražu neapsiriboja vien benzino kainomis. TEA duomenimis, šiuo metu visiškai nutrauktas gyvybiškai svarbių pasaulio ekonomikos arterijų darbas – sustabdyta prekyba naftos chemijos produktais, siera ir heliu.
Visgi baisiausia tai, jog užblokuotas trąšų eksportas. Persijos įlankos valstybės laikomos vienomis didžiausių šios žaliavos tiekėjų pasaulyje. Sustojęs tiekimas gresia išprovokuoti globalų maisto šoką, kurio padarinius pasaulis prekybos centrų lentynose pajus jau artimiausiais mėnesiais.
Su staigiu trąšų kainų šuoliu jau susidūrė Estijos ūkininkai, praneša ERR. Žemės ūkio ir prekybos rūmų atstovas Antsas Hannesas Viira pažymi, jog tokios situacijos anksčiau nėra buvę. Pasak jo, atskirų rūšių trąšų kainos išaugo 30–50 proc., o amonio salietra, palyginti su praėjusiu rudeniu, pabrango maždaug dviem trečdaliais. Atsižvelgiant į tai, jog metinis trąšų importas į Estiją siekia apie 120 mln. eurų, papildomos sektoriaus išlaidos gali išaugti iki 50–60 mln. eurų. Tiekėjai patvirtina rinkos nestabilumą: kai kurios bendrovės laikinai sustabdė pardavimus dėl kainų neapibrėžtumo, nors šiuo metu deficitas sandėliuose dar nefiksuojamas.
Atverti rezervai – lyg pleistras ant atviros žaizdos
Bandydamos numalšinti paniką rinkose, kovo 11 dieną 32 TEA valstybės narės vieningai sutarė nenumatytiems atvejams iš savo strateginių atsargų išleisti rekordinius 400 milijonų barelių žalios naftos (beveik 20 mln. iš jų parūpins Vokietija).
Tokio masto intervencijų per visą agentūros gyvavimo istoriją dar nėra buvę. Kovo 23 dieną F. Birolis informavo, jog TEA pasirengusi konsultuotis su Europa ir Azija dėl papildomų žaliavos partijų pateikimo į rinką, jei tik to prireiks.
Tačiau TEA vadovas atvirai pripažino: rezervų atvėrimas tėra laikinas sprendimas. „Vienintelė reali išeitis iš tiekimo sutrikimų krizės – laivybos Ormūzo sąsiauryje atnaujinimas“, – reziumavo jis. Sugriautų gamyklų bei telkinių atstatymas užtruks ne vienerius metus, tad tiekimo grandinių trikdžiai drebins pasaulį net ir pasibaigus kariniam konfliktui.
Diplomatinis ultimatumas be terminų
Kol ekonomistai skaičiuoja nuostolius, politikai bando spausti Teheraną diplomatinėmis priemonėmis. Kovo 19 dieną Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Nyderlandų, Japonijos bei Kanados lyderiai paskelbė bendrą deklaraciją.
Sąjungininkai „pačiu griežčiausiu būdu“ pasmerkė Irano veiksmus ir pareikalavo nedelsiant atblokuoti sąsiaurį, primindami apie įsipareigojimus pagal Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją. Deklaraciją pasirašiusios valstybės patikino esančios pasirengusios imtis „tinkamų priemonių“, kad užtikrintų saugų laivų plaukimą.
Visgi šis griežtas pareiškimas turi esminį trūkumą: deklaracijoje nenurodyti nei konkretūs terminai, nei karinės pagalbos teikimo formatai. O kol politikai formuluoja ultimatumus, pasaulio ekonomika kasdien ir toliau patiria milžiniškus nuostolius.
