Vasario 10-ąją pasaulis mini Saugesnio interneto dieną (Safer Internet Day). Šiemet jos šūkis – „Išmaniosios technologijos, saugus pasirinkimas“, o dėmesio centre atsidūrė dirbtinis intelektas (DI). Visgi už skambių frazių slypi prasidedantis „skaitmeninis šaltasis karas“. Paaiškėjo, kad saugumą kiekvienas supranta savaip: vieniems tai vaikų apsauga nuo pornografijos, kitiems – pretekstas uždrausti „neteisingas“ mintis. Apžvelkime, kaip per 22 metus ši taiki šventė virto politinių batalijų arena.
Kaip viskas prasidėjo: vieno „antradienio“ istorija
Ši iniciatyva gimė ne Silicio slėnyje – pagrindiniame technologijų avilyje, o jaukiuose Europos Komisijos kabinetuose. 2004-aisiais ES biurokratai nusprendė, kad internetui laikas subręsti ir tapti atsakingesniam. Idėja buvo paprasta: sutelkti žmones ir išteklius, kad virtuali erdvė taptų saugesnė, visų pirma – vaikams.
Iš pradžių tai tebuvo kukli projekto „SafeBorders“ iniciatyva, kurią palaikė vos kelios šalys. Tačiau pasauliui sparčiai persikėlus į išmaniuosius telefonus, renginys išaugo. Šiuo metu Saugesnio interneto diena minima antrąjį vasario antradienį daugiau nei 180 šalių visuose žemynuose. O mokytojai visame pasaulyje aiškina vaikams, kodėl nereikėtų tikėti „nemokamomis dovanomis“ žaidimuose ir kaip netapti patyčių aukomis.
Kova dėl vaikų protų: drausti ar mokyti?
2026-aisiais pagrindine tema tapo paauglių apsauga nuo dirbtinio intelekto. Ir čia pasaulis suskilo į dvi stovyklas. Australija ir Europa pasirinko radikalų kelią: jei socialiniuose tinkluose nesaugu – tiesiog uždrausime vaikams ten lankytis. Australija jau užvėrė socialinių tinklų duris visiems jaunesniems nei 16 metų asmenims, o Prancūzija ir Ispanija ruošia savus „skaitmeninius užraktus“.
JAV į situaciją žvelgia kitaip. Amerikiečiai įsitikinę, kad draudimai paauglius tik dar labiau paskatins ieškoti landų. Todėl JAV bandoma „susitarti“ ne su žmonėmis, o su algoritmais. Tokios milžinės kaip „Apple“ ir „Google“ diegia DI filtrus, kurie patys „sulieja“ pavojingą turinį arba įspėja vaiką: „Ei, šis nepažįstamasis pokalbių kambaryje elgiasi keistai“. Tai tarsi nematomas skaitmeninis asmens sargybinis, kai visada šalia, bet netrukdo naršyti tinkle.
Filosofijų dvikova: JAV prieš Europą
Lyginant europiečių ir amerikiečių požiūrį į interneto saugumą, stebime tikrą dviejų didžiausių Vakarų ekonomikų filosofijų ir interesų susidūrimą.
➤ JAV: „Susitarkime“ (arba tiesiog nusipirkime sistemą)
Amerikietiškasis modelis – tai „švelnioji kontrolė“. Užuot priėmusi griežtus įstatymus, valstybė sudaro savanoriškus susitarimus su „OpenAI“, „Google“ ir „Microsoft“. Bendrovės pačios žymi „deepfake“ (giliojo klastojimo) turinį vandens ženklais ir diegia apsaugos sistemas, kad išvengtų valstybinės priežiūros.
Visgi JAV itin erzina europietiškas „protekcionizmas, įviniotas į moralės popierių“. Vašingtono nuomone, ES tiesiog baudžia JAV milžines, nes nesugebėjo užsiauginti savų. Didžiųjų renginių, tokių kaip PEF (Pasaulio ekonomikos forumas) ar technologijų forumai Dubajuje, kuluaruose rimtai diskutuojama apie „kill switch“ – teorinę JAV galimybę prekybos karo atveju atjungti debesijos paslaugas ištisoms valstybėms.
Tikra bomba sprogo šiandien: Donaldo Trumpo administracija nusprendė skirti dotacijas europiečiams „žodžio laisvei skatinti“. Valstybės departamentas atvirai rėžia: Europos įstatymai (tokie kaip ES Skaitmeninių paslaugų aktas ar JK Interneto saugos įstatymas) iš tiesų yra cenzūra. Prieita iki to, kad JAV pradėjo taikyti vizų sankcijas Europos kovotojams su dezinformacija. Valstybės departamentas tiesiai šviesiai teigia: ES slopina opoziciją, prisidengdama kova su melagienomis.
➤ „Skaitmeninis suverenitetas“: kas namuose šeimininkas?
Europa jaučiasi nejaukiai. Įsivaizduokite, kad gyvenate bute, bet jo raktai ir net vanduo čiaupe priklauso kaimynui iš už vandenyno. Būtent taip atrodo duomenų rinka: beveik viską kontroliuoja „Amazon“, „Microsoft“ ir „Google“. Jei atmesime baimę dėl „debesų atjungimo“ (kurią Prancūzijoje vadina „skaitmeninio vasaliteto“ grėsme), štai kas 2026 m. europiečius labiausiai piktina amerikietiškoje skaitmeninėje filosofijoje:
☛ „Algoritminė vergovė“. Europą siutina vadinamasis „priklausomybę skatinantis dizainas“ (Addictive Design). Europos Komisija šiuo metu aktyviai rengia Digital Fairness Act, kurio tikslas – uždrausti JAV socialiniams tinklams naudoti begalines naujienų juostas ir mechanizmus, sukeliančius dopamino priklausomybę vaikams bei suaugusiems. Jų pretenzija: „Jūs aukojate mūsų piliečių psichinę sveikatą dėl savo akcijų brangimo“.
☛ Mokesčiai ir „kiauros kišenės“. Amerikos milžinės („Apple“, „Google“, „Amazon“) daugybę metų taikė sudėtingas schemas, tokias kaip „dvigubas airiškas“, kad mokesčius mokėtų JAV, o ne tose šalyse, kur realiai uždirba. Europos pretenzija: „Jūs naudojatės mūsų infrastruktūra ir išsilavinusiais specialistais, bet pelnas iškeliauja į Delaverą“. ES į tai atsako rekordinėmis baudomis, kurias amerikiečiai vadina „paslėptais muitais“.
☛ Ideologijos eksportas. D. Trumpo administracijos ketinimas dalyti dotacijas Europos organizacijoms už „žodžio laisvės skatinimą“ Senajame žemyne suvokiamas kaip kišimasis į vidaus reikalus. ES pretenzija: „Bandote mums primesti savo absoliučios žodžio laisvės modelį, kuris mūsų realybėje virsta nekontroliuojama dezinformacija ir neapykantos kalba“.
☛ DI neskaidrumas. Europa priėmė pirmąjį pasaulyje AI Act, reikalaujantį visiško skaidrumo: kokiais duomenimis buvo apmokytas DI? Ar jis saugus? JAV bendrovės („OpenAI“, „Anthropic“) dažnai atkerta: „Tai komercinė paslaptis“. ES pretenzija: „Testuojate su mumis technologijas, kurių pasekmių patys nesuprantate, ir atsisakote parodyti, kas slypi jų viduje“.
☛ Asmens duomenys kaip „nafta“. Nepaisant galiojančio BDAR, europiečius erzina tai, kad jų duomenys vis tiek tampa pamatu JAV reklamos imperijoms. Europos pretenzija: „Jums mūsų piliečiai – tik nemokamas išteklius neuroniniams tinklams apmokyti“.
Trumpai tariant, Europą piktina ne pats JAV lyderystės faktas, o tai, kad Amerikos kompanijos nustato gyvenimo taisykles Europos visuomenėje, neprisiimdamos jokios socialinės ar teisinės atsakomybės prieš europiečius.
Pusbrolių draugystė prieš Kiniją
Vienintelis dalykas, verčiantis JAV ir Europą susivienyti, yra Kinijos baimė. Čia viskas paprasta: TikTok – grėsmė, „Huawei“ – šnipas, todėl juos reikia šalinti. Tai vienintelis taškas žemėlapyje, kur Vakarai stato bendrą betoninę sieną.
Rusija ir Iranas: internetas su palyda
Tuo metu Rusijoje ir Irane internetas galutinai virto „režiminiu objektu“. Ten jau nebesiginčijama dėl žodžio laisvės – ten internetas tiesiog dusinamas cenzūros, prisidengiant nacionaliniu saugumu. Specialūs neuroniniai tinklai ieško „nusikaltimų“ kiekvienoje žinutėje, o prieiga prie pasaulinių svetainių tapo privilegija išrinktiesiems.
Iki 2026 m. Rusija įsidiegė DI sistemas, kurios blokuoja ne tik VPN, bet ir svetainių „veidrodžius“ pagal teksto prasmę, o ne IP adresą. Kovą įsigalioja įstatymas, leidžiantis „nepaprastosios padėties“ atveju visiškai atjungti „Runetą“ nuo pasaulinio tinklo.
O Irane „Nacionalinis informacijos tinklas“ faktiškai pakeitė internetą. Valdžia kontroliuoja kiekvieną baitą, o prieiga prie pasaulinių išteklių dalijama porcijomis ir tik „patikimiesiems“.
„Laukinio tinklo“ pabaiga?
Esame įpratę internetą suvokti kaip atvirą kosmosą – begalinę erdvę be sienų, kur kiekvienas gali skrieti bet kuria kryptimi. Tačiau 2026-aisiais šis kosmosas pradedamas dalyti į „įtakos sferas“, statant nematomus kontrolės postus ir muitines.
„Laukinis tinklas“ (Wild Web) traukiasi į praeitį. Žengiame į skaitmeninių sienų erą, kur saugumas tapo universaliu raktu, atveriančiu duris totaliai kontrolei ir kovai dėl valdžios.
