Pastarąją savaitę Rusija prieš NATO valstybes pažėrė virtinę agresyvių pareiškimų. Visa ši diplomatinė ir jėgos retorika susiveda į vieną griežtą ultimatumą: Kremlius duoda suprasti esąs pasirengęs pradėti plataus masto karą prieš NATO, jei Vakarai toliau padės Ukrainai siekti pergalės. Tam Maskva sinchroniškai pasitelkė įstatyminius svertus, tiesioginius grasinimus Europos Sąjungos (ES) gamykloms bei diplomatinį artimiausių kaimynų šantažą.
Rusija prieš NATO: taikinių sąrašai Europoje
Vienu iš eskalacijos elementų tapo Rusijos gynybos ministerijos žingsnis – žinyba paskelbė užsienio įmonių, gaminančių bepiločius orlaivius ir jų komponentus Ukrainos kariuomenei, sąrašą bei koordinates.
Rusijos karinė žinyba apkaltino ES šalis sąmoninga eskalacija. Dingstimi tapo kovo mėnesį priimtas Europos sprendimas išplėsti finansavimą ir padidinti smogiamųjų dronų gamybą. Gynybos ministerija tai įvertino kaip šliaužiantį žemyno virtimą „strateginiu Ukrainos užnugariu“ ir įspėjo dėl nenuspėjamų pasekmių.
Paskelbtame sąraše atsidūrė 21 objektas:
- 11 Ukrainos bendrovių filialų Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Lenkijoje, Danijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Nyderlanduose ir Čekijoje.
- 10 užsienio įmonių Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Čekijoje, Izraelyje bei Turkijoje.
Žinyba ypač pabrėžė, jog adresai viešinami „Europos visuomenei“. Netrukus po to buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas, garsėjantis neadekvačiai agresyvia retorika, šias įmones atvirai įvardijo kaip teisėtų Rusijos ginkluotųjų pajėgų taikinių registrą. „Kada smūgio galimybė virs realybe, priklausys nuo situacijos raidos, – pareiškė jis. – Saldžių sapnų, Europos partneriai!“
Rusiška „Įsiveržimo į Hagą įstatymo“ versija
Koordinačių viešinimą sustiprino ir teisinis pasiruošimas. 2026 m. balandžio 14 d. Valstybės Dūma pirmuoju svarstymu pritarė įstatymo projektui, suteikiančiam Vladimirui Putinui teisę siųsti karius į kitas šalis, siekiant „apsaugoti Rusijos piliečius“ nuo sulaikymo ar baudžiamojo persekiojimo užsienyje.
Svarbiausias tikslas – apsisaugoti nuo Maskvos nepripažįstamų tarptautinių institucijų, o pirmiausia Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT), sprendimų. Nors scenarijus, kai Rusijos kovotojai šturmuoja Europos kalėjimus arba išsilaipina ant TBT stogo Hagoje, primena Holivudo veiksmo filmą, šis įstatymas turi tris realius politinius tikslus:
- Amerikietiško požiūrio kopijavimas. Jungtinės Valstijos dar 2002 m. priėmė ASPA įstatymą (žinomą kaip „Įsiveržimo į Hagą įstatymas“), leidžiantį jėga išvaduoti amerikiečius nuo TBT orderių. Priimdama šį dokumentą, Maskva demonstruoja supervalstybės statusą: „mums galima tą patį“.
- Silpnesnių valstybių šantažas. Grasinimas skirtas ne NATO šalims, o nuo Rusijos priklausomoms TBT narėms (Armėnijai, Mongolijai, Pietų Afrikos Respublikai). Įstatymas verčia jas rinktis: vykdyti Hagos orderį ir suteikti Rusijai legalią dingstį invazijai arba ignoruoti tarptautinę teisę.
- Casus Belli paruoštukas. Dokumentas suteikia Rusijos prezidentui iš anksto patvirtintą karti-blanšą. Jei kaimyninėje šalyje sulaikomas Kremliui lojalus asmuo, teisinė bazė jėgos operacijai – jau paruošta.
„Baltijos frontas“ ir oro gynybos nesėkmių maskavimas
Trečiuoju elementu tapo išpuolis prieš šiaurės vakarų kaimynus. Rusijos užsienio reikalų ministerija bei Nikolajus Patruševas pažėrė griežtų įspėjimų Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Suomijai, apkaltinę šias šalis prisidėjus prie Ukrainos dronų atakų prieš objektus Leningrado bei Pskovo srityse.
Tokia kaltinimų logika remiasi nenoru pripažinti savų klaidų. Atstumas nuo Ukrainos iki atakuotų taikinių siekia beveik 1 000 kilometrų virš Rusijos teritorijos. Pripažinti, jog dronai netrukdomai įveikia tokį atstumą, reikštų pasirašyti po oro gynybos sistemų žlugimu. Saugumo struktūroms gerokai patogiau skelbti, neva bepiločiai orlaiviai paleidžiami iš kaimyninių NATO valstybių teritorijų. Tai padeda pateisinti nesėkmes prieš vidinę auditoriją ir formuoja naratyvą, skirtą hibridinių išpuolių prieš Baltijos šalis pateisinimui (nuo radioelektroninės kovos metodų su GPS slopinimu iki pasienio provokacijų ir kibernetinių atakų).
Informacinė-psichologinė operacija vietoje realaus antrojo fronto
Vertinant visus šiuos demaršus, galima daryti prielaidą apie pasiruošimą rimtam karui su Aljansu. Visgi realybė kitokia: atsižvelgiant į tai, jog Rusijos ekonomika išsekinta karo prieš Ukrainą, antrojo fronto atidarymas taptų paskutine vinimi į V. Putino sistemos (tiek valdymo vertikalės, tiek horizontalės) karstą.
Visas šis veiksmų kompleksas – nuo Europos gamyklų adresų viešinimo iki įstatymo dėl Hagos – tėra plataus masto informacinė-psichologinė specialioji operacija (IPSO). Ja siekiama įbauginti Europos visuomenę ir priversti Vakarus atsisakyti paramos Kyjivui, manipuliuojant globalaus konflikto baime.
„Galimybių lango“ iliuzija ir D. Trumpo spąstai: klaidingo apskaičiavimo kaina
Kyla klausimas: kodėl Kremlius nusprendė, jog būtent dabar Europa pasiduos šiam šantažui? Atsakymas slypi klaidingame geopolitinės situacijos vertinime. Veikiausiai Rusijos vadovybė įtikėjo, esą atsivėrė unikalus „galimybių langas“, kurio nevalingu architektu tapo Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas.
Jungtinių Valstijų vadovo, kritikuojančio Europos sąjungininkus ir vadinančio NATO „popieriniu tigru“, retorika Maskvoje suprantama tiesiogiai: esą „JAV susiskaldžiusios“, „Europa palikta likimo valiai“, o „amerikiečiai nekovos už Taliną, Helsinkį ar Hagą“. Būtent šis apgaulingas nebaudžiamumo jausmas ir skatina Rusijos valdžią didinti statymus.
Tačiau pagrindinė Kremliaus problema ta, jog Maskva painioja transakcinį verslininko D. Trumpo požiūrį (šis tiesiog derasi su Europa dėl gynybos biudžetų) su realia Jungtinių Valstijų karine doktrina. Niekas iš Aljanso nepasitraukė, o institucinė JAV galia niekur nedingo.
Maža to, pastarieji įvykiai (žaibiškas Nicolaso Maduro sulaikymas Venesueloje, Islamo revoliucijos sargybos korpuso (IRGC) bei Irano vadovybės likvidavimas) akivaizdžiai įrodė: kai išsenka Vašingtono kantrybė ir paliečiami jo tiesioginiai interesai, amerikiečiai veikia su bauginamu efektyvumu, visiškai neatsižvelgdami į diplomatinį etiketą. D. Trumpas gali kiek tik nori kritikuoti sąjungininkus socialiniuose tinkluose, tačiau būtent jo valdymo metais JAV karinė mašina demonstruoja pasirengimą patiems radikaliausiems jėgos veiksmams.
Rusijos vadovybės bandymas pasinaudoti šiuo tariamu „galimybių langu“ bei išbandyti raudonas Aljanso linijas – tai milžiniška rizika susidurti su atsaku, kuriam Maskva visiškai nepasiruošusi.
