Pirmojo 2026 m. ketvirčio pabaigoje Rusijos ekonomika, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, susitraukė 1,5 proc. – tai blogiausias rodiklis nuo plataus masto Vakarų sankcijų įvedimo. Neigiama dinamika fiksuojama jau kelis mėnesius iš eilės: vien per sausį ir vasarį šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) smuko 1,8 proc., nusitempdamas žemyn apdirbamąją pramonę, gamybą bei statybų sektorių. Dėl šios situacijos Vladimiras Putinas buvo priverstas viešai pripažinti sistemines problemas. Paaiškėjo, jog jos kur kas rimtesnės nei prognozavo Ekonomikos plėtros ministerija ir Centrinis bankas.
Viešas V. Putino pripažinimas
Per vyriausybės posėdį šalies vadovas atkreipė dėmesį į sezoninių veiksnių – mažesnio darbo dienų skaičiaus metų pradžioje – įtaką, tačiau pabrėžė, jog problema gerokai gilesnė. Praėjusiais metais, siekiant pažaboti infliaciją, ekonomika buvo sąmoningai „vėsinama“, visgi neigiamos šio žingsnio pasekmės pranoko valdžios lūkesčius.
„Žinoma, tai objektyvios aplinkybės, tačiau akivaizdu, jog toli gražu ne tik jos lemia verslo ir investicinį aktyvumą šalyje. Šiandien tikiuosi išgirsti išsamius pranešimus apie tai, kodėl makroekonominių rodiklių trajektorija kol kas nesiekia lūkesčių. Beje, ne tik ekspertų ir analitikų lūkesčių, bet ir pačios vyriausybės bei Rusijos centrinio banko prognozių“, – pareiškė V. Putinas.
Reaguodamas į situaciją, prezidentas nurodė paruošti papildomas priemones ekonomikos augimui atkurti bei verslui palaikyti. Pagrindinis dėmesys esą turėtų būti skiriamas aukštųjų technologijų pramonės šakoms, kuriančioms didelę pridėtinę vertę.
Rinkimų rizikos ir „visuomenės sutartis“
Atviras ekonominių nesėkmių aptarimas turi aiškų politinį motyvą. Valstybės Dūmos rinkimų metais valdžia susiduria su yrančia nerašyta „visuomenės sutartimi“, kai gyventojų lojalumas buvo keičiamas į minimalų finansinį stabilumą.
Panašu, jog dabar priešintis objektyviai realybei tapo nebeįmanoma. V. Putinas smarkiai priklauso nuo asmeninio legitimumo klausimo, todėl pats privalo konstatuoti sistemines problemas bei recesiją. Vadindamas daiktus savais vardais, Kremliaus vadovas siunčia piliečiams signalą, esą jis nėra atitrūkęs nuo pasaulio, nesėdi „informaciniame bunkeryje“ ir adekvačiai vertina supančią tikrovę.
Tačiau už šio demonstratyvaus realizmo slypi didžiulė manipuliacija. Vardindamas ekonomikos nuosmukio priežastis – nuo darbo dienų skaičiaus mažėjimo iki griežtos Centrinio banko politikos – V. Putinas sąmoningai nutyli pagrindinę ir vienintelę realią katastrofos priežastį: beprasmį karą prieš Ukrainą. Prezidentas nė užsiminti neužsiminė, jog būtent beprecedentė biudžeto militarizacija, izoliacija nuo pasaulinių rinkų ir kasdienis milžiniškų lėšų deginimas karo veiksmams tempia makroekonominius rodiklius į dugną. Nors valdžia pasirengusi pripažinti sezoninių veiksnių įtaką, ji ir toliau atsisako viešai susieti krentantį rusų pragyvenimo lygį su karinėmis Kremliaus ambicijomis bei karo tęsimo kaina.
Rusijos ekonomika: Centrinio banko krizė
Šiuo metu Rusija visiškai atkirsta nuo išorės skolinimosi šaltinių. Net Kinija atsisako teikti paskolas, tad vyriausybė priversta skolintis lėšas išimtinai vidaus rinkoje su beprecedente 15 proc. palūkanų norma.
Smunkant ekonomikai, Valstybės Dūma jau reikalauja skubių Centrinio banko veiksmų. Finansų rinkų komiteto vadovas Anatolijus Aksakovas paragino sumažinti bazinę palūkanų normą bent 1,5 proc. (iki 13,5 proc.), apeliuodamas į lėtėjančią infliaciją ir rublio stiprėjimą.
„Pirmaisiais dviem mėnesiais ekonomika rodo nuosmukį, todėl mūsų ūkio demonstruojami indeksai jau nesiekia 50 proc.“, – pažymėjo A. Aksakovas.
Finansų temą palietė ir prezidentas, užsimindamas apie išorinius geopolitinius veiksnius, įskaitant paaštrėjusią padėtį Artimuosiuose Rytuose. „Mes ne kartą kalbėjome, kaip svarbu išlaikyti biudžeto subalansuotumo kursą, užtikrinti jo tvarumą bei orientaciją į plėtrą net ir esant staigiems konjunktūros svyravimams išorės rinkose“, – teigė he.
Sankcijų kaina: nuostoliai siekia šimtus milijardų
Finansiniai Rusijos nuostoliai dėl tarptautinės izoliacijos įgauna katastrofišką mastą. Nuo 2022 iki 2025 m. valstybė buvo priversta papildomai išleisti maždaug 130 mlrd. dolerių vien tam, kad per šešėlines schemas įsigytų sankcionuotų Vakarų prekių.
Remiantis vidinėmis Rusijos institucijų prognozėmis, iki 2030 m. dėl galiojančių ribojimų šalies ekonomika neteks dar mažiausiai 136 mlrd. dolerių. Papildomu rizikos veiksniu išlieka Donaldo Trumpo administracijos pozicija: Jungtinėms Valstijoms sustiprinus ekonominį spaudimą, vidaus politikos situacija Rusijoje artėjant rinkimams gali tapti nevaldoma.
Gyventojų banko indėlių įšaldymas arba nusavinimas
Skaitant tarp eilučių ir išvertus V. Putino politines deklaracijas į realių finansų kalbą, joje užkoduoti dar keli kritiškai svarbūs signalai rinkoms bei elitui:
1. Dirvos ruošimas „kaltųjų paieškai“ (Ataka prieš Centrinį banką)
Neatsitiktinai V. Putinas paminėjo, jog rodikliai nesiekė „pačios vyriausybės bei Rusijos centrinio banko“ lūkesčių. Situacijoje, kai neįmanoma pripažinti tikrosios krizės priežasties – karo – Kremliui gyvybiškai reikalingas žaibolaidis.
☛ Tai viešas signalas Centrinio banko vadovei Elvirai Nabiulinai ir finansų blokui. Griežta banko pinigų ir kreditų politika (15 proc. palūkanų norma), išgelbėjusi ekonomiką nuo hiperinfliacijos 2022–2023 metais, dabar smaugia BVP augimą. Deputato A. Aksakovo reikalavimas mažinti normą yra tiesioginis šios atakos tęsinys. Jei recesija gilės, atpirkimo ožiu taps Centrinis bankas, neva „uždusinęs verslo aktyvumą“.
2. „Aukštųjų technologijų perėjimo“ iliuzija
Pareiškimas, esą ateitis priklauso ekonomikos formavimui aplink „aukštųjų technologijų šakas“ su „didele pridėtine verte“, dabartinių realijų fone skamba kaip grynas populizmas.
☛ Produktų su didele pridėtine verte kūrimas neįmanomas esant totaliam technologiniam embargui, staklių pramonės degradacijai ir masiniam „protų nutekėjimui“ (išvykus šimtams tūkstančių IT specialistų bei inžinierių). Greičiausiai po „aukštųjų technologijų“ šydu vyriausybė bandys užmaskuoti kiniškų dronų, karinio pramoninio komplekso komponentų surinkimą ir lipdukų ant azijietiškos elektronikos perklijavimą, tuo pat metu pumpuodama į tai biudžeto subsidijas.
3. Kadrų bado maskavimas „lanksčiu užimtumu“
Žemą nedarbo lygį (2,1 proc.) prezidentas pavadino „lanksčių, platforminių užimtumo formų“ plėtros požymiu.
☛ Iš tikrųjų toks anomaliai mažas nedarbas rodo ne sveiką ekonomiką, o katastrofišką darbo rankų trūkumą. Gamyklos ir fabrikai stovi be specialistų, mat šimtai tūkstančių vyrų buvo išsiųsti į frontą, paliko šalį arba perėjo dirbti į gynybos pramonės įmones. Tuo tarpu „platforminio užimtumo“ (kurjerių, taksistų, laisvai samdomų darbuotojų) augimas dažnai reiškia, jog žmonės tiesiog priversti imtis papildomų darbų, idant išgyventų infliacijos sąlygomis, arba traukiasi į šešėlį, slėpdamiesi nuo karinių komisariatų šaukimų.
Regionų biudžetai išsekinti išmokų žuvusiųjų šeimoms bei premijų naujiems kontraktininkams. Visiškai visos pramonės šakos, tiesiogiai nesusijusios su kariniu pramoniniu kompleksu, dar nuo 2025 m. skendi gilioje recesijoje.
4. Kodinis žodis: „Biudžeto subalansuotumas“
Pasažas apie tai, kad svarbu „išlaikyti biudžeto subalansuotumo kursą… esant staigiems konjunktūros svyravimams“, yra turbūt pati reikšmingiausia frazė stambiajam verslui bei eiliniams mokesčių mokėtojams.
Išvertus ją į finansų kalbą, galima konstatuoti, jog valstybės finansai braška per siūles. Išlaidos kariuomenei ir jėgos struktūroms suryja beveik trečdalį biudžeto. Norėdama „subalansuoti“ šį deficitą krentančių naftos bei dujų pajamų (dėl sankcijų ir nuolaidų) fone, vyriausybė ieškos pinigų šalies viduje. Tai akivaizdus visuomenės ir verslo ruošimas neišvengiamam mokesčių kėlimui, paslėptoms rinkliavoms, komunalinių paslaugų bei utilizavimo mokesčių tarifų didinimui pasibaigus rinkimų ciklui.
Dėl lėšų trūkumo Kremlius stiprina spaudimą stambiajam verslui, reikalaudamas oligarchų finansuoti karines išlaidas, o analitikai neatmeta ir būsimo gyventojų banko indėlių nusavinimo.
