Sausio 19-ąją Šveicarijos kalnų kurorte Davose prasidėjo 56-asis Pasaulio ekonomikos forumas (PEF). Nors šiemet renginys ir toliau stebina mastu, už pompastiškų skaičių slypi giliausia svarbiausios planetos diskusijų aikštelės tapatybės krizė.
Oficialus viršūnių susitikimo šūkis – „Dialogo dvasia“ (A Spirit of Dialogue). Visgi transatlantinių ginčų ir „Grenlandijos klausimo“ fone ši dvasia labiau primena praeities šmėklą. Kai vienas iš dialogo dalyvių laiko ranką ant „muitų jungiklio“, pokalbis virsta mandagia apklausa.
Pagrindinės temos: Tarp DI ir „Grenlandijos ambicijų“
Oficialiai Davosas skelbia: „Mes nušviesime, kaip verslas gali geriau investuoti į žmones“. Tačiau realybėje dalyviai Davosą-2026 mato veikiau kaip krizių valdymo štabą, kuriame:
➤ Vietoj ekonomikos diskutuojama apie geopolitiką (Rusijos karas prieš Ukrainą ir įvykiai Irane išstumia laisvosios rinkos temas).
➤ Transatlantinė takoskyra dėl Grenlandijos pristatoma kaip apskritai visos Vakarų tarptautinių sutarčių sistemos žlugimas.
➤ DI plėtra suvokiama kaip ginklavimosi varžybos (Technologijų milžinės transformaciją aptaria nebe kaip gėrį, o kaip dominavimo klausimą).
Vieta: Stiklinė citadelė ir tuštybės mugė
Forumo širdimi tradiciškai išlieka Davoso kongresų centras (Davos Congress Centre) Talštrasės gatvėje. Tai „brangaus paprastumo“ Bauhaus stiliaus įsikūnijimas: stiklas, betonas ir griežtos linijos šiomis dienomis virsta labiausiai saugoma tvirtove Europoje.
Tačiau tikrasis „Davosas“ verda ne posėdžių salėse, o Promenadoje (Promenade) – pagrindinėje miesto gatvėje. Čia penkioms dienoms išnyksta įprastos parduotuvės ir kavinės, užleisdamos vietą šalių bei korporacijų „paviljonams“. Šiemet apsnigta Promenada virto ambicijų vitrina: nuo milžiniško Indijos paviljono iki aukštųjų technologijų „NVIDIA“ ir „OpenAI“ erdvių. Net vietos ledo stadionas tapo Šveicarijos namais (House of Switzerland), kur šios šalies diplomatija bando suklijuoti tai, kas dar nėra galutinai sudužę.
Davosas skaičiais: Valdžios koncentracija „burbule“
Norint suvokti renginio mastą, pakanka žvilgtelėti į statistiką:
- 3 000 dalyvių iš 130 šalių: 65 valstybių vadovai, daugiau nei 120 svarbiausių ministrų ir 11 centrinių bankų vadovų.
- Verslo desantas: 1 700 lyderių, įskaitant 850 didžiausių įmonių generalinių direktorių ir beveik 100 „vienaragių“ vadovų, atvykusių „formuoti ateities“.
Kur slypi klasta? Atrodytų, tokia intelekto ir kapitalo koncentracija turėtų generuoti atsakymus į visus pasaulio iššūkius. Deja, 2026-aisiais šie skaičiai veikia pagal „atvirkštinio efektyvumo“ dėsnį. Didžiulis kiekis statusą turinčių asmenų, gyvenančių viešbučių kambariuose, kainuojančiuose nuo 5 tūkst. eurų už parą, paverčia forumą grandiozine „Tuštybės muge“. Čia pagrindinis tikslas – ne dialogas, o savo svorio elito hierarchijoje patvirtinimas. Šiame hermetiškame „burbule“ vizitinių kortelių tankis kvadratiniame metre viršija visas normas, o realios prasmės skęsta asmeninėse prezentacijose.
Visa tai tik dar ryškiau pabrėžia forumo atotrūkį nuo realybės: kol elitas už stiklinių Kongresų centro sienų varžosi dėl svarbos ir diskutuoja apie „investicijas į žmones“, pasaulis už jo ribų sparčiai deglobalizuojasi ir gyvena pagal visiškai kitas, kur kas griežtesnes taisykles.
Užkulisinė drama ir kelias į normalumą
Pirmą kartą per pusę amžiaus PEF įkūrėjas Klausas Schwabas visiškai eliminuotas iš proceso. Jis nesirodo viešumoje ir nesulaukė oficialaus pagerbimo. Po 2025-ųjų audito naujoji vadovybė, vadovaujama Larry Finko („BlackRock“), nusprendė atversti „švarų lapą“. PEF tai kritinis momentas: K. Schwabas buvo Davoso „jungiamoji grandis“, tad dabar forumui tenka įrodyti, jog jis yra gyvybingas kaip institucija, o ne kaip privati valda.
Gerai informuoti šaltiniai kužda, kad pati nuoširdžiausia „Dialogo dvasia“ šiemet tvyro anaiptol ne panelinėse diskusijose, o privačių sraigtasparnių, kursuojančių tarp Berno ir apsnigtų Davoso šlaitų, kabinose. Kol apačioje verda ginčai dėl muitų ir dirbtinio intelekto, tie, kurie sklando virš viršūnių, iš savo amerikiečių šeimininkų gauna patį deficitinį forumo patarimą: „Pamirškite viską ir tiesiog mėgaukitės vaizdu“.
Pasaulyje, perkrautame „svarbių“ problemų ir epatuojančių politikų, aukščiausia sveiko proto išraiška tampa gebėjimas laiku iškvėpti, suspausti rankoje antistresinį kamuoliuką ir pripažinti: kalnai bei grynas oras – vieninteliai čia iš tikrųjų tikri dalykai. Visa kita – tik laikina turbulencija kelyje į ilgai lauktą normalumą.
