Iš NEWSROOM IN: Praėjus 35 metams, 1991-ųjų sausio įvykiai Vilniuje jau spėjo apaugti šimtais istorinių šaltinių. Tačiau už sausų oficialių dokumentų eilučių slypi gyvi žmonės, tą naktį stoję prieš tankus. Šiame straipsnyje politinę šturmo kroniką sujungėme su unikaliais, kartais gąsdinančiai atvirais liudininkų pasakojimais, kuriuos surinko mūsų žurnalistai. Tai istorijos apie baimę, laužų dūmų kvapą, maldas miegamuosiuose rajonuose ir apie tai, kaip viena šalta naktis visiems laikams pakeitė Lietuvos genetinį kodą.
Sausio 13-ąją Lietuva mini 35-ąsias tragiškos ir kartu didvyriškos datos metines, padalijusias šiuolaikinę šalies istoriją į „iki“ ir „po“. Tai ne tik atminimo diena pagerbiant televizijos bokšto gynėjus; tai pasakojimas apie tai, kaip nepalaužiama tautos valia pasirodė esanti stipresnė už tankus, ir kaip kruvina šturmo naktis tapo nepriklausomybės aušra.
Konfrontacijos link: ultimatumai ir blokada
Viskas prasidėjo 1990 m. kovo 11-ąją, kai Lietuva pirmoji iš sovietinių respublikų metė iššūkį SSRS valdžiai, paskelbdama nepriklausomybės atkūrimą. TSKP CK atsakas buvo griežtas: nuo ekonominės blokados iki nuolatinių karinių grasinimų. Namuose dingdavo šiluma, gamyklose – žaliavos.
1991-ųjų sausį įtampa pasiekė apogėjų. Lietuvos vadovybei atmetus Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo ultimatumą atkurti SSRS Konstitucijos galiojimą, sovietų kariuomenė pradėjo strateginių objektų užgrobimą. Sausio 11 d. kariškiai užėmė Spaudos rūmus, buvo perimti ryšių mazgai Nemenčinėje, Alytuje ir Šiauliuose. Tą pačią dieną, pagal Maskvos instrukcijas, buvo įkurtas prosovietinis „Nacionalinio gelbėjimo komitetas“. Reaguodami į tai, tūkstančiai žmonių, atsiliepę į Aukščiausiosios Tarybos kvietimą, išėjo į gatves ginti savo teisės į laisvę.
„Puikiai supratau: jei laimės sovietai, prasidės naujos represijos. Nors stalininiai laikai buvo praeityje ir vyko „perestroika“, tokius kaip aš – tremtinių vaikus, su „partizano giminaičio“ etikete, dar ir remiančius Sąjūdį – vėl būtų ištrėmę kur nors į Šiaurės Uralą arba pasodinę. Tuomet buvau pasiruošęs viskam. Pats tomis dienomis Vilniuje nebuvau. Mes čia derinome planus, kaip žemės ūkio technika užtverti kelius, jei pajudėtų sovietų tankai… Trumpai tariant, ruošėmės blogiausiam“, – straipsnio autoriams pasakojo Jurgis B., Šilutės gyventojas.
Šturmo naktis: kai nutyla eteris
Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją dvi sovietų šarvuočių kolonos – 76-osios gvardijos divizijos desantininkai ir išvakarėse iš Maskvos atvykęs specialusis padalinys „Alfa“ – pajudėjo iš karinio dalinio „Šiaurės miestelyje“ link parlamento ir televizijos bokšto.
Miestas paniro į nerimastingą laukimą. Įtampa tapo beveik apčiuopiama. Tuo metu nebuvo nei interneto, nei mobiliojo ryšio. Televizija ir radijas buvo pagrindiniai informacijos šaltiniai. Žinių laidą vedė Eglė Bučelytė. Būtent ji pranešė, kad televizijos centras šturmuojamas, vyksta šaudymas, o tada transliacija nutrūko…
Tuo tarpu prie Vilniaus televizijos bokšto vyko tikra tragedija: taikūs demonstrantai plikomis rankomis bandė sustabdyti tankus. Atsakydami į tai, kariškiai panaudojo šaunamuosius ginklus, tankai važiavo tiesiai į minią. Tą naktį žuvo 14 žmonių, daugiau nei 140 buvo sužeista.
„Mums tada tik gimė sūnus, visos mintys ir rūpesčiai sukosi apie jį… Vos paguldžiau jį miegoti, prisėdau pailsėti ir staiga išgirdau tokį stiprų, nemalonų griausmą… Kažkodėl iškart supratau, kad tai tankai. Gyvenome Fabijoniškėse, o tankai važiavo trasa link Karoliniškių. Su vyru puolėme prie langų, atėjo kaimynai… Vyrai pasitarė tarpusavyje ir išėjo prie televizijos bokšto. Sakė, jei prireiks, kausis su kareiviais vėzdais. Aš ir dar kelios moterys likome namuose. Po kurio laiko atbėgo draugė, pasakė, kad prie bokšto šaudo, yra žuvusių. O kai Eglė pranešė, kad jie jau pastate, ir laida nutrūko, pradėjau verkti. Buvo baisu dėl vyro, dėl draugų, su kuriais nebuvo jokio ryšio. Rodos, tada pirmą kartą gyvenime pradėjau melstis“, – prisimena Virga B., Vilniaus gyventoja.
„Gyvasis skydas“ prie Seimo: dainos prieš kulkas
Tuo metu prie Aukščiausiosios Tarybos (dabar Seimas) susirinko apie 50 tūkstančių žmonių. Pastatą apjuosė betono blokais, paversdami juos improvizuota laisvės siena. Ant jos žmonės kabino karikatūras, pašiepiančias sovietinę diktatūrą, plakatus su antisovietiniais šūkiais, eilėraščiais ir maldomis. Spaudžiant stipriam šalčiui, žmonės gatvėje šildėsi prie laužų, dainavo dainas ir meldėsi.
Parlamento viduje deputatai ir gynėjai davė priesaiką ištikimybei Lietuvai, suvokdami, kad ši aušra jiems gali būti paskutinė.
„Tada labai bijojau, kad mane žudys durtuvu. Galvojau: štai, kraujas ilgai tekės, žarnos išvirs. O jeigu išgyvensiu – liksiu invalidas… Geriau jau iš automato, iškart į galvą, kad būtų užtikrinta“, – 2016 metais pasakojo vienas iš Seimo gynėjų.
Tai buvo unikalus neprievartinio pasipriešinimo pavyzdys. Būtent ši neįtikėtina tautos valios koncentracija privertė šarvuočius sustoti – Seimo šturmas taip ir neįvyko.
Gorbačiovo vaidmuo: atsakomybės šešėlis
Ypatingą vietą šių įvykių istorijoje užima Michailo Gorbačiovo figūra. Nepaisant „reformatoriaus“ ir Nobelio taikos premijos laureato įvaizdžio, būtent jo politika atvedė prie kraujo praliejimo. M. Gorbačiovas iki paskutinės akimirkos tvirtino, kad Lietuvos nepriklausomybė yra neteisėta, ir kėlė ultimatumus, kurie tapo signalu jėgos struktūroms.
Vėliau M. Gorbačiovas neigė savo sąsajas, tikindamas, kad apie šturmą sužinojo tik ryte. Tačiau Lietuvoje ši versija visada vertinta itin skeptiškai. Buvę „Alfos“ kariai vėliau užsiminė apie egzistavusius rašytinius įsakymus jo vardu.
2016 m. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant Sausio 13-osios bylą, pirmasis Krašto apsaugos departamento vadovas, vėliau Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius pareiškė: tai buvo KGB, VRM ir SSRS kariuomenės operacija. Pasak jo, „be Michailo Gorbačiovo žinios susitarti dėl tokio veiksmų plano buvo neįmanoma“.
Iki pat savo gyvenimo pabaigos M. Gorbačiovas vengė atsakomybės už Vilniaus įvykius, ignoruodamas Lietuvos prokurorų, siekusių jį apklausti byloje dėl nusikaltimų žmoniškumui, šaukimus. Daugeliui lietuvių jis visam laikui liko politiku, pasirinkusiu jėgą, o ne dialogą.
„Antrasis frontas“ ir Talino demaršas
Tragiški įvykiai Vilniuje bumerangu smogė Kremliui. Kol Lietuvoje buvo atpažįstami žuvusieji, Maskvoje kilo pasipiktinimo banga. Sausio 13-ąją šimtai tūkstančių žmonių išėjo į Manežo aikštę su pranašišku šūkiu: „Šiandien – Lietuva, rytoj – Rusija!“ Radijo eterį užplūdo skambučiai: „Gėda, kad aš rusė“, „Žmones žudo už norą būti laisvais“.
Michailui Gorbačiovui ta naktis tapo jo pasaulinės šlovės pabaigos pradžia. Jo patarėjas Anatolijus Černiajevas su kartėliu dienoraštyje užrašė: „Nemaniau, kad viskas baigsis taip negarbingai… Reputacija sugriauta“. Vakar buvę šalininkai dabar viešai vadino jį „didžiausiu melagiu“, o Rusijos deputatai, vadovaujami Jurijaus Afanasjevo ir Galinos Starovoitovos, vedė protestuotojų kolonas Maskvos gatvėmis skanduodami: „Gėda budeliams!“
Šiuo kritiniu momentu Borisas Jelcinas (tuo metu RSFSR vadovas) sudavė sąjunginiam centrui lemiamą politinį smūgį. Skubus jo skrydis į Taliną sausio 13-osios vakarą tapo atviro nepaklusnumo aktu. Pasirašęs sutartis dėl abipusio suvereniteto pripažinimo su Estijos, Latvijos ir Lietuvos lyderiais bei paraginęs kareivius nešaudyti į žmones, B. Jelcinas atėmė iš armijos politinį užnugarį. Tai buvo „antrasis frontas“ Lietuvai – tomis dienomis Vilniaus laisvė buvo ginama ne tik prie televizijos bokšto, bet ir daugiatūkstantiniuose mitinguose įvairiuose SSRS miestuose.
Visiškas juridinis Lietuvos pripažinimas iš Maskvos pusės įvyks tik 1991 m. rugpjūtį, žlugus GKČP pučui, tačiau tos nepriklausomybės pamatai buvo pakloti būtent šaltomis sausio dienomis.
„1990-aisiais dirbau Kuro aparatūros gamykloje Vilniuje. Kolektyvas buvo didelis ir draugiškas. Tačiau po televizijos bokšto šturmo atėję į darbą negalėjome vieni kitiems žiūrėti į akis. Lietuviai nežinojo, ko tikėtis iš mūsų, rusų. O mes bijojome jų. Vėliau paaiškėjo, kad daugelis iš mūsų kolektyvo, nepriklausomai nuo tautybės, tą naktį buvo kas prie parlamento, kas prie bokšto. Priešingai – visi keikė kareivius“, – prisiminimais dalijosi Irina R., dabar gyvenanti Rostove prie Dono.
Islandijos proveržis
Tarptautinė bendruomenė pasmerkė Maskvą, tačiau ypatingą vietą lietuvių širdyse užėmė Islandija. Ji tapo pirmąja valstybe pasaulyje, 1991 m. vasarį oficialiai pripažinusia nepriklausomą Lietuvą. Pagrindinis iniciatorius buvo užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hannibalssonas. Atsidėkojant už tai, viena iš Vilniaus senamiesčio gatvių pavadinta Islandijos vardu.
Teisingumas po dešimtmečių
Lietuvai Sausio įvykiai – tai ne tik memorialai, bet ir kova už istorinį teisingumą. Po beveik tris dešimtmečius trukusių tyrimų, 2019 m. buvo paskelbtas nuosprendis „Sausio 13-osios byloje“. Daugiau nei 60 asmenų – buvusių SSRS karininkų ir politikų – pripažinti kaltais dėl nusikaltimų žmoniškumui. Dauguma jų nuteisti už akių, tačiau lietuvių tautai tai tapo tiesos pergalės prieš jėgą simboliu.
Šiandien, praėjus 35 metams, Sausio 13-oji Lietuvoje – Laisvės gynėjų diena. Visoje šalyje uždegami laužai ir žvakutės. Jos dega ne tik atminti 14 didvyrių, kurių gyvybės užgeso prie televizijos bokšto, bet ir kaip priminimas visam pasauliui: laisvė nėra dovana, tai pasirinkimas, kurį reikia būti pasirengus apginti.
Svarbūs 1991-ųjų Sausio įvykių liudininkų pasakojimai
Darius Balčiūnas, tinklo leidinio „NR Baltija – Naujasis Regionas“ įkūrėjas:
„Bokšto šturmas neįvyko spontaniškai. Situacija kaito keletą dienų. Priežasčių buvo keletas. Visų pirma, sausio pradžioje staiga pakilo maisto kainos. Buvo labai daug nepatenkintų. Iki šiol pamenu, kaip po egzamino (tuo metu vyko sesija) užėjau į mūsų Teisės fakulteto valgyklą ir išėjau apstulbęs. Dar vakar man „trioškės“ (trijų rublių – red. past.) užteko normaliai pavalgyti, o šiandien ir penkiasdešimties rublių maža. Už savo tris rublius galėjau nusipirkti stiklinę arbatos ir riekę duonos.
Antra, tomis dienomis po Lietuvą staiga pradėjo zujti tankai ir karinės mašinos su ginkluotais kareiviais – taip bandyta daryti psichologinį spaudimą taikiems gyventojams. Vėliau paaiškėjo, kad į Lietuvą atvyko papildomi kariniai daliniai iš kitų Sovietų Sąjungos regionų, tarp jų ir specialiojo padalinio „Alfa“ kovotojai.
Trečia, nuolat vyko protesto mitingai – vienas už SSRS, kiti už Lietuvos nepriklausomybę. Kolaborantinis Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas skleidė tokią komunistinę propagandą, kad dauguma tik spjaudėsi į jų pusę. Mes jau kelis mėnesius buvome nepriklausoma šalis, o čia atsiranda kažkoks apsišaukėlis Jermalavičius (Juozas Jermalavičius – LKP lyderis, red. past.) ir pareiškia, kad naujos, nepriklausomos Lietuvos valdžia nelegitimi, o jis su savo komunistiniu Komitetu neva išgelbės lietuvius, sugrąžindamas juos į SSRS. Be to, ir M. Gorbačiovas pateikė ultimatumą atšaukti teisės aktus, priimtus jau nepriklausomoje Lietuvoje, ir paskelbė apie SSRS Konstitucijos bei įstatymų galiojimo atkūrimą Lietuvos teritorijoje.
Žinoma, toks scenarijus Lietuvoje mažai kam patiko. Niekas nenorėjo atgal į sovietmetį. Beje, tą pačią dieną, kai Jermalavičius paskelbė savo pareiškimą, sovietų kariškiai brutaliai užgrobė Spaudos rūmus Vilniuje, retransliacijos bokštą Nemenčinėje ir daugelį kitų svarbių objektų, taip pat ir Kaune.
V. Landsbergis pakvietė išeiti į gatves. Žmonės pradėjo plūsti prie parlamento, statyti barikadas aplink pastatą, kad tankai negalėtų privažiuoti arti. Aš su draugais taip pat ten buvau – mes visi buvome tarnavę armijoje (SSRS galiojo privalomoji karinė tarnyba – red. past.), su ginklais elgtis mokėjome daugiau nei gerai… Žodžiu, buvome pasiruošę kariauti. Ir net per daug negalvodami važiavome ginti savo Lietuvos, savo ateities, savęs.
Mūsų universitete visi fakultetai pasiskirstė į grupes, kurios budėjo postuose prie parlamento pagal egzaminų grafiką – taip, kad barikadose visada kas nors būtų. Karas karu, o sesiją reikėjo laikyti. Tiesa, dėstytojai į studentus žiūrėjo lojaliai. Daugelis jų patys stovėjo sargyboje ant barikadų.
Sausio 11-osios vėlų vakarą pagal grafiką aš ir dar kelios universiteto grupės turėjome važiuoti prie parlamento. Išvažiavome iš „Kamčiatkos“ (studentų bendrabučiai Antakalnyje, Saulėtekyje – red. past.) antruoju troleibusu. Privažiavome Olandų ir T. Kosciuškos gatvių sankryžą ir matome, kaip kariškiai užiminėja Krašto apsaugos departamento pastatą (dabar ten Danijos ambasada – red. past.). Įsivaizduokite: važiuojame troleibusu, o už kelių metrų nuo mūsų – šaudymas, mūšis… Nuotaika buvo bjauri. Plius tomis dienomis buvo labai šalta. Tačiau žmonės nuo parlamento barikadų nesiskirstė, priešingai – vis rinkosi ir rinkosi. Mus tada gelbėjo laužai ir karšta arbata. Jos aromatą įsiminiau visam gyvenimui, ji atrodė neįtikėtinai skani. Vėliau atsirado sumuštinių. Beje, prieš kokius dvejus metus vienoje iš parodų salių Gedimino prospekte vyko renginys, skirtas Sausio 13-ajai. Ir ten buvo ta pati aromatinga arbata ir lygiai tokie patys sumuštiniai.
Sausio 12-ąją mūsų pamaina prie parlamento baigėsi vėlai vakare. Su draugais nuvažiavome namo sušilti ir pailsėti. Tik įsipylėme arbatos, atėjo kursiokas ir pasakė, kad skambino giminės iš Kauno – pranešė, jog prie Vilniaus televizijos bokšto vyksta šaudymas, prasidėjo susirėmimai. Įsijungėme televizorių, o ten Eglė tiesioginės transliacijos metu sako, kad kariškiai užgrobė televizijos bokštą. Ekranas užgeso… Patylėjome minutę kitą, tada taip pat tylėdami apsirengėme ir išėjome prie parlamento. Buvo jau naktis, viešasis transportas nevažinėjo. Ir štai įsivaizduokite: naktis, šaltis, o Antakalnio gatve beveik tyloje eina šimtai žmonių. Kolonos – iki pat parlamento. Buvome pasiruošę viskam, baimės nebuvo.
Po televizijos bokšto šturmuoti parlamento kariškiai jau pabūgo. Nors kalbėjo, kad iš Žvėryno pusės už tilto tankai stovėjo. Paryčiais tapo aišku, kad šturmo nebus, vėliau atėjo informacija, kad M. Gorbačiovas davė įsakymą kariuomenei atsitraukti. Mes atsilaikėme.
Sausio 16-ąją vyko žuvusiųjų prie Televizijos bokšto laidotuvės, atsisveikinti su jais į Katedros aikštę atėjo kelios dešimtys tūkstančių žmonių. Tą kruviną naktį žuvo 14 žmonių, šimtai buvo sužeisti. Verkė visa Lietuva.
O laidotuvių išvakarėse A. Nevzorovas (Rusijos propagandistas, po 2022 m. tapęs Ukrainos rėmėju – red. past.), kurį pas mus daugelis gerbė už jo laidą „600 sekundžių“, į eterį paleido niekšingą filmą „Saviškiai“ („Naši“) apie įvykius, nutikusius išvakarėse. Pamenu, susirinkome kompanija pažiūrėti, ką Nevzorovas papasakos. Nuo to, ką pamatėme, atsiprašau už grubumą, net žadą praradome. Jo niekuo nemotyvuota niekšybė ir melas Lietuvos bei jos gynėjų atžvilgiu mus įsiutino. To, ką tada apie Nevzorovą kalbėjo Lietuvoje, spausdinti negalima – ištisinė nenorminė leksika. Jis savo melu bandė žudyti Lietuvą vėl ir vėl, kaip maniakas smogdamas į nugarą – klastingai, šlykščiai, kai dar žuvusieji prie Telecentro nebuvo palaidoti, kai žaizdos dar kraujavo. Tegul žemė jam po kojomis dega!»
Aleksandras Ščetinas, žurnalistas, tarptautinio tinklo leidinio „Naujasis regionas“ („Novyj region“), kuris vienas pirmųjų pateko po Putino režimo represijų presu už paramą Ukrainos Maidanui 2014 m., įkūrėjas:
„Vilniuje aš tada atsidūriau atsitiktinai. Pats esu iš Novokuznecko, 89-ųjų pabaigoje nusprendžiau leisti laikraštį. Visi žinojo, kad geriausia spauda tada buvo Taline. Ir po Naujųjų metų švenčių, 90-aisiais, nuvykau į Estiją. Ten manęs nepriėmė, bet davė kontaktus gerų žmonių Vilniuje. Sakė – važiuok ten, tau padės. Taip ir atvažiavau į Lietuvą. Susitikau su kuo reikia ir pradėjau skubos tvarka ruošti laikraštį spaudai. Maketą į spaustuvę turėjau priduoti vėliausiai sausio 12 d.
Tuomet gyvenau viešbutyje „Lietuva“, ten, tiesą sakant, ir įkūriau savo mini redakciją. Originalų maketą tiesiogine prasme piešiau ranka. Kad Lietuvoje turi nutikti kažkas negero, supratau pamatęs tankus. Buvo netikėta juos išvysti taikiame mieste, kai karo lyg ir nėra. 12-osios vakarą buvau prie parlamento, nors viešbučio darbuotojai mane įspėjo, kad ten gali būti nesaugu. Bet aš juk žurnalistas, kas mane sustabdys! Kai tavo akyse vyksta globalūs istoriniai įvykiai, slėptis viešbutyje būtų kvaila.
Aplink parlamentą degė laužai, gulėjo betono blokai, buvo tvora, spygliuota viela, daugybė plakatų ir labai daug žmonių. Apie tai, kas įvyko prie Televizijos bokšto, žmonės prie parlamento sužinojo beveik iš karto. Tvyrojo nerimastinga, slogi nuotaika. Supratau, kad bet kurią akimirką gali prasidėti šaudymas ir gali nutikti bet kas. Išbuvau ten visą naktį, beveik iki 7 ryto. Kai ėjau atgal į viešbutį, susidūriau su vaikinu. Jis prabilo į mane lietuviškai, atsakiau, kad nesuprantu ir esu iš Novokuznecko. Jis atidžiai pažiūrėjo į mane, paplojo per petį ir su kartėliu tarė: „Už ką jūs su mumis taip!“ Ir nuėjo tolyn prospektu.
Praėjus daugybei metų sutikau tą vaikiną Jekaterinburge. Žinoma, apstulbau. Galvojau, kad apsirikau, bet įsižiūrėjau – tikrai jis. Priėjau: „Pameni mane? Vilnius, sausio 13-oji, 7 ryto, parlamentas“. Jis sako, kad ne, nepamena. Papasakojau, kuo jis tada vilkėjo. Dabar atėjo jo eilė stebėtis. Štai taip ir prasidėjo mūsų draugystė su Dariumi“.
Tą naktį žuvo 14 laisvės gynėjų: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus.
