2026 m. vasario 28 d. konfliktas Artimuosiuose Rytuose virto atviru kariniu susidūrimu, kai prasidėjo karas Irane. JAV ir Izraelis sinchroniškai pradėjo didelio masto karinę kampaniją prieš Irano Islamo Respubliką: Vašingtonas ėmėsi operacijos „Epinis įniršis“, o Jeruzalė – „Liūto riaumojimas“.
Įvykiai klostėsi žaibiškai. Nors bendra karinė kampanija planuota seniai, sąjungininkai laukė idealios progos. Kaip vėliau leidiniams „The Wall Street Journal“, „Axios“ ir „The New York Times“ su anonimiškumo sąlyga patvirtino JAV bei Izraelio žvalgybos šaltiniai, masinį bombardavimą paskatino atsivėrusi spraga žvalgyboje. Tai suteikė unikalų šansą suduoti vadinamąjį „nukirsdinimo smūgį“ režimo vadovybei. Šia galimybe pasinaudota nedelsiant. JAV prezidento Donaldo Trumpo teigimu, nukautas Irano aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei. Taip pat likviduoti aukščiausieji Islamo revoliucijos gvardijos korpuso (IRGC) vadai, kontroliavę raketines pajėgas ir regionines grupuotes, keli branduolinės fizikos mokslininkai bei žvalgybos pareigūnai.
Karas Irane: diplomatijos iliuzija ir branduoliniai bunkeriai
NEWSROOM IN išanalizavo, kaip arabų monarchijų užkulisiniai žaidimai, diplomatijos žlugimas ir Teherano bandymas paslėpti branduolinę programą bunkeriuose atvedė regioną prie ribos, už kurios kelio atgal nebėra.
Ši riba peržengta per pastaruosius kelerius metus. Lemiamu postūmiu tapo 2023 m. spalio 7 d. surengtas žiaurus išpuolis prieš Izraelį, kurį, kaip pabrėžė Donaldas Trumpas, finansavo ir parengė Teheranas. Situaciją dar labiau aštrino 2025 m. birželį žlugusios operacijos „Vidurnakčio kūjis“ ir „Kylantis liūtas“, kai sąjungininkai jau bandė jėga sustabdyti Irano branduolinę programą.
Paskutiniu lašu tapo Teherano bandymas pergudrauti Vašingtoną prie derybų stalo. „The Wall Street Journal“ šaltinių duomenimis, D. Trumpo administracija kelis mėnesius vykdė užkulisines konsultacijas ieškodama diplomatinio sprendimo. Tačiau žiemos viduryje žvalgyba prezidentui pateikė vienareikšmišką ataskaitą: Iranas vedžioja JAV už nosies.
Irano diplomatai tyčia vilkino procesą keldami naujas sąlygas, kad laimėtų laiko inžineriniams darbams. Svarbiausios centrifugos skubiai perkeltos giliai po žeme – į bunkerius, kurie netrukus būtų tapę nepasiekiami net galingoms amerikietiškoms betonmušėms bomboms (angl. bunker busters). Supratęs, jog derybos tėra dūmų uždanga siekiant sukurti nepažeidžiamą branduolinį skydą, Vašingtonas nedelsdamas nutraukė diplomatinį procesą.
Dvigubas Rijado žaidimas ir domino efektas
Antrasis veiksnys, pastūmėjęs ryžtingiems veiksmams – tyli arabų monarchijų pozicija. Prieš pat ataką Saudo Arabija oficialiai uždraudė JAV naudotis savo oro erdvė. Visgi, anot „The New York Times“, uždaruose susitikimuose Saudo Arabijos atstovai jėgos operacijai uždegė žalią šviesą. Rijadas buvo gyvybiškai suinteresuotas ajatolų režimo žlugimu, tačiau viešumoje stengėsi atsiriboti, siekdamas išvengti neramumų islamo pasaulyje ir apsaugoti savo naftos infrastruktūrą.
Būtent dėl šios priežasties atsakomasis Teherano smūgis buvo toks nuožmus. Irano žvalgyba puikiai suprato, kas yra tylieji atakos bendrininkai. Teheranas nusprendė nubausti visus regioninius Vašingtonos sąjungininkus be išimties: balistinės raketos skriejo ne tik į Izraelį, bet ir į JAV bazes Kuveite, Katare, Bahreine bei JAE. Oro pavojaus sirenos kaukė net Rijade.
Negrįžtamas taškas
Sudėję visus taškus – imituotas derybas, skubų branduolinio arsenalo slėpimą, slaptą sunitų valstybių paramą ir netikėtai gautas tikslias A. Khamenei koordinates – Vašingtonas ir Jeruzalė priėmė galutinį sprendimą.
Vasario 28-osios rytą diplomatija baigėsi.
