Президент Украины Владимир Зеленский призвал лидеров ЕС определиться, кто будет представлять Европу на будущих переговорах с Россией. После телефонного разговора с главой Европейского совета Антониу Коштой Зеленский настаивает, что ЕС должен иметь «сильный голос и присутствие», чтобы судьбу европейской безопасности не решали за спиной самой Европы. Правда, на практике эта простая и понятная идея превращается в нерешаемый квест. Евросоюз судорожно ищет единого спецпосланника, но реальность такова, что идеального кандидата в природе не существует. Любая фигура из брюссельского шорт-листа будет вызывать жесткое отторжение либо в Киеве, либо в Москве, либо внутри самого Евросоюза.
Ciniškos kalbos realybės fone
Šiuo metu bet kokios kalbos apie taiką – tik diplomatinio dirvožemio ruošimas miglotai ateičiai. Europos diplomatijos vadovė Kaja Kallas pripažįsta, jog realus taikos procesas atsidūręs aklavietėje. Kol politikai dalijasi derybininkų kėdes, Rusijos kariuomenė kasdien toliau naikina taikius Ukrainos gyventojus bei kritinę infrastruktūrą. Tokiomis aplinkybėmis visi Kremliaus pareiškimai apie pasirengimą kompromisams – ne daugiau nei ciniški plepalai, skirti laimėti laiko.
Visgi Vašingtono dėmesį šiuo metu smarkiai atitraukia karas Artimuosiuose Rytuose, tad europiečiams tenka veikti savarankiškai. Vladimiro Putino bandymas Europos tarpininku prastumti savo seną bičiulį Gerhardą Schröderį sulaukė griežto Briuselio ir pačios Vokietijos atkirčio. Reaguodama į tai K. Kallas nusprendė priminti savo advokatės praeitį bei iškėlė savo kandidatūrą. „Matau visus Rusijos spąstus“, – pareiškė ji. Tačiau ES kuluaruose ši iniciatyva didelio susižavėjimo nesukėlė.
Vidiniai Briuselio barjerai: specialusis pasiuntinys
K. Kallas biurokratinis svoris Bendrijoje iškart sukėlė abejonių. Buvusi eurokomisarė Kadri Simson interviu portalui ERR rėžė tiesiai. „Nemačiau Kajos Kallas prie derybų stalo, tačiau manau, jog tai – ne tas lygis, – teigė ji. – Jei ji jau būtų autoritetas visiems, mes neieškotume kito kandidato.“
Dar skaudesnį smūgį „geležinės ledi“ ambicijoms sudavė naujausia bendrovės „Norstat“ apklausa, Visuomenės tyrimų instituto užsakymu atlikta 2026 m. gegužės 12–13 d. Paaiškėjo, jog gimtinėje jos tarptautinė sėkmė neimponuoja niekam. Net 50 proc. Estijos gyventojų K. Kallas darbą ES diplomatijos vadovės poste įvertino prastai, o teigiamai atsiliepė vos 33 proc. apklaustųjų. Visiškai aišku, jog su tokiais vidiniais reitingais ir „vyriausiosios vanagės“ šleifu pretenduoti į kompromisinio arbitro vaidmenį paprasčiausiai neįmanoma.
Maža to, Maskva jos kandidatūrą atmetė per pirmąsias sekundes, o ir JAV administracija ją faktiškai ignoruoja. Kas tuomet galėtų imtis šio vaidmens? Trečioja šalis? Tikrai ne. Briuselis niekuomet nesutiks atiduoti tarpininko vairo asmeniui iš trečiosios valstybės, net ir pačios draugiškiausios. Tai – principinis subjektiškumo klausimas. Ant kortos pastatytas Europos žemyno saugumas, tad spręsti šią problemą privalu išimtinai ES struktūrų viduje.
Vis dėlto žiniasklaidos keliamas kandidatų trumpasis sąrašas primena aklavietę:
- Angela Merkel. Buvusi Vokietijos kanclerė neseniai paragino ES lyderius užmegzti tiesioginius kontaktus su Kremliumi, tačiau savo kandidatūrą atmetė pabrėždama, jog nebeturi realios politinės galios. Ukrainai toks jos pasitraukimas – akivaizdus palengvėjimas. Kyjivas puikiai prisimena žlugusius 2015 m. „Minskas-2“ susitarimus. Grįžimas prie jos taikytos „Maskvos interesų supratimo“ politikos Ukrainai šiandien reikštų mirtiną pavojų.
- Mario Draghi. Buvęs Italijos premjeras laikomas Briuselio technokratų favoritu. Visgi vargu ar toks šaltas finansininkas tenkins Ukrainą. Finansų atstovai linkę ieškoti kompromisų darydami nuolaidas, o Kyjivui reikia griežtų saugumo garantijų, ne ekonominių sandorių.
- Alexanderis Stubbas. Dabartinis Suomijos prezidentas nepasižymi isteriška retorika ir puikiai žino, ką reiškia kaimynystė su Rusija. Kita vertus, jis kelia aštrią Kremliaus atmetimo reakciją dėl Suomijos įstojimo į NATO. Sprendžiant iš V. Putino pareiškimų, Maskva iki šiol skausmingai išgyvena šį įvykį. Be to, A. Stubbas saistomas valstybinių pareigų.
- Giorgia Meloni. Griežta ir patikima Kyjivo sąjungininkė, tačiau ji eina Italijos premjerės pareigas. ES specialiojo pasiuntinio vaidmuo – atskiras, alinantis darbas pilnu etatu. G. Meloni negali mesti šalies valdymo vardan švytuoklinės diplomatijos, lygiai taip pat kaip A. Stubbas nepaliks Suomijos. Bendrijai reikalingas sunkiasvoris politikas, neturintis esamų valstybinių įsipareigojimų.
A. Costos faktorius atveria nematomo diplomato perspektyvą
Būtent šiame sudėtingame fone iškyla paties Europos Vadovų Tarybos pirmininko A. Costos kandidatūra. Šiandien tai, ko gero, gyvybingiausia Briuselio korta.
Visų pirma, A. Costa – portugalas. Geografiškai jis maksimaliai nutolęs nuo Rytų Europos mazgo, neturi asmeninių sąskaitų su Kremliumi ar radikalios praeities. Antra, politikas pasižymi išskirtine diplomatija, atsargumu bei gebėjimu balansuoti. Jis jau spėjo užsiminti, jog Bendrija ruošiasi potencialioms deryboms, tačiau tuoj pat griežtai nukirto. „Kol kas nematome jokių realių ženklų iš Rusijos pusės“, – nurodė jis. Ukrainai A. Costa – suprantamas bei nuspėjamas partneris, palaikantis Kyjivo integraciją į ES ir neketinantis už nugaros flirtuoti su Maskva A. Merkel stiliumi. Savo ruožtu Rusijai jis – sisteminis pareigūnas, su kuriuo teoriškai įmanoma sėsti prie stalo.
Visiems priimtino kandidato dilema
Atmetus iliuzijas, A. Costa tobulai tinka Briuseliui kaip vidinė kompromisinė figūra, galinti sutaikyti „vanagus“ (Lenkiją ir Baltijos šalis) bei „realistus“ (Vokietiją ir Prancūziją). Vis dėlto lieka neaišku, ar tai išspręs bendrą problemą.
Ukrainai idealus derybininkas tas, kuris pareikalaus išvesti kariuomenę ir surengti tribunolą, tačiau tokio asmens Kremlius neprisileis prie proceso. Maskvai parankiausias žmogus, padėsiantis įforminti teritorijų atidavimą mainais į sankcijų atšaukimą. A. Costa gali tapti puikiu moderatoriumi, bet jis neišvengiamai liks šio poliariškumo įkaitu.
Pagrindinis ir pats ciniškiausias šio diplomatinio galvosūkio rezultatas – akivaizdus. Kol Ukrainos pajėgos galutinai jėga nesustabdys V. Putino kariuomenės mūšio lauke arba kol pats Kremlius realiai ir sąmoningai nepasiprašys derybų, Europai atstovaujančio asmens pavardė neturės absoliučiai jokios lemiamos reikšmės. Iki to momento visi Briuselio taikos planai taip ir liks tik skambiais žodžiais.
