Didelio atgarsio Ukrainos visuomenėje ir tarp tarptautinių sąjungininkų sulaukė Valerijaus Zalužno pareiškimas dėl NATO. Buvęs Ukrainos kariuomenės vadas, o dabar šalies ambasadorius Jungtinėje Karalystėje skeptiškai įvertino Kyjivo galimybes tapti visateise Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos nare ir pavadino Aljanso standartus pasenusiais.
Kijeve vykusio kasmetinio Ukrainos ambasadorių susitikimo metu, per euroatlantinei integracijai skirtą diskusiją, V. Zalužnas sulaukė prašymo pakomentuoti praktinį Ukrainos dalyvavimą Jungtinėse ekspedicinėse pajėgose (angl. Joint Expeditionary Force – JEF), kurioms vadovauja Jungtinė Karalystė. Užuot pateikęs formalų atsakymą dėl JEF, V. Zalužnas iškart pažėrė griežtos kritikos NATO. Diplomatiniuose sluoksniuose jo žodžiai įžiebė karštas diskusijas, mat einantis pareigas ambasadorius viešai suabejojo Konstitucijoje įtvirtinta pagrindine šalies užsienio politikos kryptimi.
Kiek anksčiau savo autoriniame straipsnyje leidiniui The Telegraph buvęs kariuomenės vadas jau pabrėžė, jog NATO tebėra „senojo pasaulio, kurio nebeegzistuoja, aljansas“, o eskalacijos baimė bei strateginės kultūros krizė verčia abejoti, ar XXI amžiaus technologinio karo sąlygomis realiai suveiktų 5-asis straipsnis.
Kodėl V. Zalužnas nusivylė NATO
Savo griežtą poziciją buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas grindžia ilgamete bendradarbiavimo su Aljansu patirtimi ir gilia šiuolaikinio karo analize:
- „12 metų pasakų“ apie standartus: V. Zalužnas priminė, jog maždaug dvylika metų asmeniškai rūpinosi NATO standartų diegimu Ukrainos kariuomenėje. „Ir kasmet klausiausi pasakų, jog jau tuoj įstosime į NATO. Deja, mes niekada ten neįstosime!“ – rėžė diplomatas.
- Antrojo pasaulinio karo doktrinos: jo vertinimu, NATO struktūra iš esmės atsilieka nuo šiuolaikinio technologinio karo realijų. V. Zalužnas pabrėžė, jog esant dabartiniam Ukrainos ginkluotųjų pajėgų išsivystymo lygiui neįmanoma integruotis į organizaciją, kuri iki šiol vadovaujasi XX amžiaus vidurio doktrinomis.
- Paties Aljanso atsilikimas: generolas išsakė nuomonę, jog dabartiniam NATO prireiks apie 12 metų (tiek pat, kiek anksčiau Ukrainai), kad persitvarkytų pagal naujus karinius standartus ir pasiektų bent pusę dabartinio Rusijos karinio lygio.
- Technologijų, o не biurokratijos poreikis: nepaisydamas struktūros kritikos, V. Zalužnas pripažino, jog Ukrainai gyvybiškai reikalingos NATO šalių technologijos, įskaitant priešraketinę gynybą bei kosminę žvalgybą.
- Orientacija į alternatyvius blokus: kaip alternatyvą V. Zalužnas ragino orientuotis į naujas karines sąjungas, ypač į Europos saugumo bloką ir praktinį bendradarbiavimą JEF rėmuose.
Kursas Ukrainos Konstitucijoje
Nepaisant skambių ambasadoriaus pareiškimų, Ukrainos strateginė kryptis teisės lygmeniu išlieka nepakitusi.
Ukrainos Aukščiausioji Rada dar 2019 metais priėmė Konstitucijos pataisas, preambulėje ir svarbiausiuose Pagrindinio Įstatymo straipsniuose įtvirtinusias siekį tapti visateise Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos nare. Šis konstitucinis kursas privalomas visoms valstybės valdžios institucijoms, įskaitant ir diplomatinį korpusą. Kad ir kokie būtų asmeniniai pareigūnų vertinimai, norint pakeisti šią kryptį, prireiktų sudėtingo konstitucinio proceso bei balsavimo parlamente.
Ką sako NATO generalinis sekretorius Markas Rutte ir Donaldas Trumpas
Ambasadoriaus pareiškimai sukėlė karštų diskusijų tarp tarptautinių analitikų, nors oficialios Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, jo biuro, NATO vadovo Marko Rutte ar JAV prezidento Donaldo Trumpo reakcijos nesulaukta. Kita vertus, V. Zalužno vertinimas dėl miglotų Ukrainos narystės perspektyvų iš esmės sutampa su ankstesniais M. Rutte ir D. Trumpo pasisakymais.
NATO generalinis sekretorius ne kartą pripažino, jog šiuo metu Aljanse nėra sutarimo dėl kvietimo Ukrainai. Pasak jo, įtakingos šalys narės, tarp kurių – JAV, Vokietija, Vengrija ir Slovakija, nepritaria skubiam Kyjivo priėmimui į bloką. Kartu M. Rutte pabrėžė, jog NATO dabar telkiasi į praktinę pagalbą Ukrainai – oro gynybos sistemų, ginkluotės tiekimą bei finansinį rėmimą, – o ne į narystės procedūras.
Savo ruožtu JAV prezidentas D. Trumpas atvirai deklaravo, jog Ukrainos narystės NATO klausimas turėtų būti išbrauktas iš JAV užsienio politikos darbotvarkės ir galimų taikos derybų. Baltųjų rūmų vertinimu, Aljanso plėtra įtraukiant Ukrainą keltų nepateisinamą tiesioginio konflikto su Rusija riziką. D. Trumpas akcentavo, jog Europos saugumą pirmiausia privalo užtikrinti pačios žemyno šalys savo pastangomis bei lėšomis, o ne kliautis vien JAV garantijomis.
Nuo Bukarešto iki „kada nors“: kaip keitėsi Aljanso pažadai
„Newsroom In“ primena, jog Ukrainos euroatlantinių vilčių kelias nusidriekė nuo skambių sąjungininkų deklaracijų iki migloto „tilto į narystę kada nors“ formulavimo:
- Bukarešto viršūnių susitikimas (2008 m. balandžio 3 d.): NATO tuomet pirmą kartą officially leido suprasti Ukrainai ir Sakartvelui (Gruzijai), jog šios šalys taps organizacijos narėmis. Baigiamosios deklaracijos 23 punkte buvo tiesiogiai įrašyta: „NATO sveikina Ukrainos ir Sakartvelo euroatlantinius siekius dėl narystės NATO. Šiandien we sutarėme, jog šios šalys taps NATO narėmis“. Vis dėlto dėl kai kurių Europos valstybių, ypač Vokietijos ir Prancūzijos, pasipriešinimo Narystės veiksmų planas (NVP) nebuvo suteiktas, o konkretūs terminai taip ir liko neapibrėžti.
- Vilniaus viršūnių susitikimas (2023 m. liepą): tapo didžiausių lūkesčių bei aštrių diskusijų kulminacija. Vykstant plataus masto karui, viltis stiprino rekordinis Ukrainos visuomenės palaikymas (apklausų duomenimis, siekęs 89 proc.) bei intensyvus karinis bendradarbiavimas. Susitikime Aljansas supaprastino procedūrą – atsisakė reikalavimo vykdyti NVP ir įsteigė Ukrainos–NATO tarybą susitikimams lygiomis teisėmis rengti.
- Fokuso poslinkis Vašingtone (2024 m. liepą): konkrečių terminų nebuvimas ir miglota Vilniaus susitikimo formuluotė („atsiųsime kvietimą, kai sąjungininkai sutars ir bus įvykdytos sąlygos“) išprovokavo griežtą Kyjivo kritiką. Iki 2024 metų Vašingtono viršūnių susitikimo sąjungininkų retorika galutinai pasikeitė: nuo „skubaus kvietimo“ pereita prie ilgalaikio „tilto į narystę“ statybos bei integracijos proceso įvardijimo kaip „negrįžtamo“.
- 2024 metais išrinkus naująjį NATO generalinį sekretorių ir Donaldui Trumpui tapus 47-uoju JAV prezidentu, Ukrainos narystės Aljanse tema liko užmarštyje. Hagos (2025 m. birželį) bei Ankaros (2026 m. liepą) viršūnių susitikimuose Ukrainos narystės NATO klausimas iš esmės nebuvo svarstomas, o baigiamosiose deklaracijose ši tema išvis nebuvo minima.
