JAV technologijų milžinė „Apple“ patyrė skaudų pralaimėjimą Europos Sąjungos (ES) Teisingumo Teisme dėl Skaitmeninių rinkų akto. Teisėjai atmetė bendrovės apeliaciją ir patvirtino, jog technologijų milžinė praranda teisę vienašališkai kontroliuoti, kokios programos ir mokėjimo sistemos patenka į europiečių įrenginius.
Šiuo sprendimu teismas galutinai patvirtino Skaitmeninių rinkų aktą (DMA), įpareigojantį „Apple“ sugriauti savo ekosistemos užtvaras. Tad dabar bendrovei, kad ir kaip ji tam priešintųsi, teks įsileisti tiesioginius konkurentus į „iPhone“ ir „iPad“ įrenginius.
Ką „Apple“ bandė užginčyti dėl Skaitmeninių rinkų akto
Ginčo pradžia siekia Europos Komisijos (EK) sprendimą pripažinti JAV korporaciją monopole ir nustatyti jai griežtus apribojimus. Remdamasi naujuoju DMA, EK uždraudė „Apple“ taikyti įprastus rinkos dominavimo metodus:
- proteguoti savo paslaugas paieškoje ir programėlių parduotuvėje, kenkiant konkurentams;
- sujungti vartotojų asmens duomenis iš skirtingų savo paslaugų be aiškaus jų sutikimo;
- versti kūrėjus naudoti tik „Apple“ mokėjimo sistemą;
- drausti vartotojams atsisiųsti programinę įrangą tiesiogiai iš interneto ar kitų parduotuvių.
Korporacija nesutiko su tokiais draudimais ir pateikė ieškinį. „Apple“ atstovai tikino, jog „iPhone“, „iPad“, „Mac“, „Apple Watch“ ir „Apple TV“ skirtos „App Store“ parduotuvės yra visiškai skirtingos, izoliuotos platformos, todėl turėtų būti vertinamos atskirai. Visgi teismas šį argumentą atmetė nurodydamas, jog visų šių parduotuvių funkcija ta pati – susieti programinės įrangos kūrėjus su vartotojais. Vadinasi, tai – vientisa platforma.
Tiesa, teismas pripažino, jog susirašinėjimo programėlei „iMessage“ griežčiausi įstatymo apribojimai kol kas netaikomi, tad ji gali likti uždara.
Pagrindiniu savo argumentu teisme „Apple“ pasirinko saugumą. Bendrovė tvirtino, jog DMA reikalavimai peržengia teisėtumo bei proporcingumo ribas ir kelia grėsmę ilgus metus kurtai uždarai ekosistemai. Tačiau EK laikėsi kitokios nuomonės.
Kas yra „prieigos valdytojai“ ir kodėl „Apple“ pateko į jų gretas?
Europos teisėje atsirado specialus terminas – prieigos valdytojai (gatekeepers), dažnai vaizdžiai vadinami „vartų sargais“. Taip įvardijamos milžiniškos skaitmeninės platformos, tapusios tokios didelės ir įtakingos, jog virto savotišku butelio kakleliu visam likusiam verslui.
Įsivaizduokite viduramžių tvirtovę, prie kurios vartų stovi sargybinis, pats sprendžiantis, ką įleisti prekiauti, o iš ko pareikalauti milžiniško mokesčio. Skaitmeniniame pasaulyje būtent tokiu sargybiniu tapo „Apple“ su savo operacine sistema „iOS“.
Europos Sąjunga prilygino bendrovę prieigos valdytojams dėl to, jog „iOS“ ir „App Store“ tapo kritiškai svarbiu ir praktiškai alternatyvų neturinčiu kanalu, leidžiančiu verslui pasiekti milijonus klientų. Jei kūrėjas nori parduoti programėlę „iPhone“ savininkui, jam tiesiog nelieka kito kelio, kaip tik nusilenkti „Apple“, sutikti su jos taisyklėmis ir mokėti iki 30 proc. siekiantį komisinį mokestį. Bendrijos vertinimu, tai – akivaizdus piktnaudžiavimas dominantine padėtimi rinkoje.
„Apple“ pozicija: kaip ES įstatymai griauna vartotojų saugumą?
Oficialiai reikšdama gilų nusivylimą teismo sprendimu, „Apple“ skambina pavojaus varpais: Europos Komisija verčia bendrovę atverti sistemą, kuri ne vienus metus buvo kuriama kaip saugus, uždaras seifas. Oficialiuose pranešimuose korporacija išskiria tris pagrindines grėsmes, prieš kurias Europos vartotojai dabar liks bejėgiai:
- Virusai ir kenkėjiška programinė įranga: Anksčiau kiekvieną programėlę griežtai tikrindavo „App Store“ moderatoriai. Atvėrus „iOS“ tiesioginiam atsisiuntimui iš išorinių svetainių, „Apple“ šies visiškos kontrolės netenka. Piktybiniams veikėjams taps kur kas paprasčiau apgaule įvilioti vartotojus įsidiegti šnipinėjimo programas ar piratinį turinį, vagiantį asmeninius duomenis.
- Privačių duomenų nutekėjimas konkurentams: Įstatymas įpareigoja „Apple“ suteikti kūrėjams tokią pat gilią prieigą prie „iOS“ aparatinės įrangos ir funkcijų (pranešimų, „Bluetooth“, NFC lusto), kokią turi pačios „Apple“ paslaugos. Bendrovė aiškina, jog leidus pašaliniams pasiekti tokias jautrias technologijas atsiranda naujų spragų atakoms vykdyti. Trečiųjų šalių programėlės galės rinkti konfidencialią informaciją fone, apeidamos integruotą „iPhone“ apsaugą.
- Grėsmė vaikams ir išjungta tėvų kontrolė: Vaikui atsisiuntus žaidimą iš alternatyvios parduotuvės, integruota „Apple“ saugumo sistema (pavyzdžiui, funkcijos „Prašyti leidimo pirkti“ arba „Ekrano laikas“) tiesiog neveikia. Bendrovė įspėja, jog alternatyviose platformose moderavimo standartai gerokai žemesni, tad ten gali laisvai plisti azartiniai lošimai ar pavojingas turinys, o tėvai praras vaikų išlaidų kontrolę.
Siekdama bent šiek tiek užkamšyti šias spragas, „Apple“ Europos Sąjungoje įdiegė kompromisinį automatinį svetimų programų tikrinimą – „notarinį patvirtinimą“. Visgi korporacija pabrėžia, jog tai – tik pleistras, o visiškai apsaugoti vartotojų nuo naujojo ES įstatymo keliamų rizikų ji nebepajėgi.
Pasekmės: naujos „iPhone“ žaidimo taisyklės
Teismui pripažinus prieigos valdytojos statusą teisėtu, „Apple“ privalo vykdyti visus ES reikalavimus:
- Alternatyvios parduotuvės: „iPhone“ įrenginiuose nuo šiol oficialiai leidžiama diegti išorines programėlių parduotuves (kaip ir „Android“ sistemoje). „App Store“ monopolija baigėsi.
- Mokėjimų laisvė: Kūrėjai savo programėlėse gali diegti bet kokias alternatyvias mokėjimo sistemas, nesidalydami pajamomis su „Apple“.
- Atvira aparatinė įranga: Trečiųjų šalių programėlės, išmanieji laikrodžiai ir ausinės su „iPhone“ privalo veikti taip pat sklandžiai, greitai ir be trikdžių kaip ir pačios „Apple“ gaminiai (įskaitant failų perdavimą, susiejimą bei pranešimus).
Didžiosioms technologijų įmonėms šis sprendimas tapo antruoju skaudžiu smūgiu per trumpą laiką. Mat visai neseniai Europos Sąjunga galutinai laimėjo bylą prieš „Google“, įpareigodama bendrovę sumokėti rekordinę 4,125 mlrd. eurų antimonopolinę baudą dėl apribojimų „Android“ sistemoje. Europos Komisija aiškiai parodė JAV korporacijoms, jog uždarų skaitmeninių karalysčių era Europoje oficialiai baigėsi.
Klausimai, kylantys po teismo sprendimo
Atmetus teisinę kazuistiką ir pažvelgus į situaciją technologijų sektoriaus analitikų akimis, teismo verdiktas palieka milžinišką pilkąją zoną. Naujoji realybė kelia keturis esminius klausimus:
- Kur brėžiama riba tarp konkurencijos ir pramoninio šnipinėjimo? Reikalavimas suteikti išorinėms paslaugoms tokią pat gilią prieigą prie „iOS“ kaip ir pačiai „Apple“ kėsinasi į bendrovės intelektinę nuosavybę. Kaip atverti sistemos architektūrą kokiai nors „Epic Games“ ar „Spotify“, neatskleidžiant komercinių paslapčių ir unikalių procesoriaus optimizavimo algoritmų?
- Kas sumokės už saugumo infrastruktūrą? Siųsdamiesi programas iš trečiųjų šalių svetainių, vartotojai vis tiek apkrauna „Apple“ ekosistemą. Bendrovė toliau eikvoja išteklius siekdama užtikrinti, kad svetimos programos nesutrikdytų procesoriaus veikimo. Ar teisinga drausti „Apple“ už tai imti paslaugų mokesčius?
- Ar vartotojai pasiruošę chaosui ir fragmentacijai? Koncepcija „tai tiesiog veikia“ lieka praeityje. Jei stambieji rinkos dalyviai pašalins savo produktus iš „App Store“, kad nemokėtų komisinių, vartotojams teks siųstis dešimtis skirtingų parduotuvių, kurti jose paskyras ir rišti korteles. Ar vartotojas tikrai išloš, jei grįšime į XXI a. pradžios internetinį chaosą?
- Ar nesukuriamas pavojingas precedentas autokratijoms? Jei spaudžiama ES „Apple“ techniškai įdiegs į „iOS“ tiesioginio programėlių atsisiuntimo (angl. sideloading) mechanizmus, kitos šalys netruks pareikalauti to paties, tačiau jau valstybinėms sekimo ir cenzūros sistemoms diegti, apeinant privatumo standartus.
Ar teismo sprendimas teisingas?
Ši sudėtinga lygtis neturi vienareikšmio atsakymo, mat čia susidūrė dvi savaip stiprios tiesos.
Viena vertus, tai atrodo nesąžininga. „Apple“ sukūrė šią milžinišką pelningą rinką nuo nulio už savo lėšas. Dar 2007 m. Steve’as Jobsas surizikavo reputacija, o 2008 m. bendrovė pastatė „App Store“, suteikdama kūrėjams paruoštą auditoriją, patogią programinę įrangą ir mokėjimo vartus. Kompanijos logika suprantama: „Tai mūsų privatus namas, mes jį pastatėme ir patys nustatome įėjimo mokestį“. Jėga versti atiduoti 20 metų darbo vaisius konkurentams – pavojingas precedentas privačios nuosavybės apsaugai.
Kita vertus, sprendimas visiškai pagrįstas. Ekosistemai išaugus tiek, jog per ją teka pusė planetos mobiliojo srauto, nebegalima likti tiesiog „privačiu klubu“. Tapus kritiškai svarbia visuomenine infrastruktūra, situacija keičiasi. Galia, leidžianti korporacijai vienu sprendimu pakeisti „App Store“ taisykles ir nušluoti nuo žemės paviršiaus svetimą kelių milijardų vertės verslą, prilygsta valstybinei, tačiau jai trūksta bet kokios kontrolės. Be to, 30 proc. komisiniai mokesčiai jau seniai dusino startuolius, versdami juos atiduoti trečdalį pajamų vien už teisę egzistuoti išmaniųjų telefonų ekranuose.
Briuselis pasielgė griežtai ir bekompromisiškai, tačiau tai buvo vienintelis būdas užkirsti kelią technologijų milžinių tapimui nepažeidžiamais skaitmeniniais feodalais ir paskatinti tolesnę rinkos raidą.
