Prancūzijoje vykusiame civilinės branduolinės energetikos viršūnių susitikime Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen Europos atominės energetikos atsisakymą pavadino strategine klaida. Jei 1990 metais atominės elektrinės gamino trečdalį regiono elektros energijos, šiandien šis rodiklis smuko vos iki 15 proc. Sunaikinus patikimą ir pigų energijos šaltinį, pasižymintį maža emisija, iškilo grėsmė viso žemyno pramonei. Remiantis vyriausiosios komisarės pareiškimu, ES bandys taisyti padėtį, kurią pati dešimtmečius finansavo iš savo biudžeto.
Atominės energetikos rinkos žlugimo chronologija
Branduolinės generacijos likvidavimo judėjimas nesivystė stichiškai. Pagrindinį vaidmenį šiame procese atliko radikalūs ekologijos lobistai. Po didelių technologinių avarijų politikai nuosekliai naikino suverenią energiją, pasiduodami aktyvistų spaudimui. Beje, verta prisiminti, jog vienas pagrindinių Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą reikalavimų buvo Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymas. Ši jėgainė tuomet tenkino net 70–80 proc. šalies elektros energijos poreikio.
Siekiant aiškiau suprasti chronologiją, NEWSROOM IN išskyrė penkis pagrindinius politinio posūkio atominės energetikos klausimu etapus:
- 1978–1987 metai: po Černobylio katastrofos Austrija ir Italija pirmosios blokuoja reaktorių veiklą.
- 2000 metai: Vokietijos vyriausybė pasirašo pirmąjį paktą dėl laipsniško branduolinės generacijos atsisakymo.
- 2004–2009 metai: dėl narystės Europos Sąjungoje Lietuva priverstinai sustabdo Ignalinos AE veiklą.
- 2011 metai: „Fukušimos 1“ elektrinėje įvykusi katastrofa paleidžia negrįžtamą reaktorių likvidavimo procesą Vokietijoje.
- 2023 metų balandis: vokiečių inžinieriai visam laikui atjungia tris paskutinius veikusius reaktorius.
ES paradoksas: dotacijos ekoaktyvistams ir dujų spąstai
Didžiausia situacijos ironija slypi branduolinei energetikai besipriešinančios kampanijos finansavimo šaltiniuose. Europos Sąjunga metų metus per oficialias programas skyrė milijardus eurų vadinamosios pilietinės visuomenės palaikymui. Milžiniškas dotacijas gavo tokios struktūros kaip Europos aplinkos biuras (EEB) ar organizacija „Climate Action Network“. Jos suformavo galingą lobistinį tinklą: diktavo atominės energetikos priešininkų darbotvarkę, o politines ambicijas maskavo tariamu rūpesčiu klimatu.
Maža to, naikinant stabilias atominės energijos jėgaines, reikėjo rasti patikimą rezervą vėjo ir saulės elektrinėms. Šiuo rezervu tapo importuojamos gamtinės dujos, kurios neįtikėtinai praturtino dujų korporacijas.
Aljanso skilimas ir pramonės atgimimas pasitelkus naujas technologijas
Europai taip ir nepavyko suformuoti vieningo požiūrio branduolinės energetikos klausimu. Iki 2022 metų žemynas galutinai suskilo į dvi nesutaikomas stovyklas. Viena valstybių grupė reikalauja plėtoti tik atsinaujinančius energijos šaltinius. Kita koalicija, vadovaujama Prancūzijos, atominę energetiką laiko vieninteliu keliu į sėkmingą pramonės dekarbonizaciją.
Be abejonės, pakibusi globalaus deficito grėsmė privertė Europos valdininkus iš esmės pakeisti retoriką. Plačiojo masto karas Irane ir rizika prarasti Artimųjų Rytų energijos išteklius atvėsino politikų galvas. Jie pagaliau suprato, jog neįmanoma sukurti stiprios pramonės pasikliaujant vien nestabiliomis vėjo bei saulės jėgainėmis. Tad norint išvengti artėjančio ekonominio smūgio, prireikė skubiai grįžti prie suverenios ir patikimos bazinės generacijos.
Siekdamas apsaugoti žemyną, Briuselis dabar kliaujasi inovatyviais mažaisiais moduliniais reaktoriais (SMR). Tuo pat metu daugelis valstybių pradėjo aktyviai ilginti išlikusių senųjų elektrinių eksploatacijos laiką.
Tačiau galiausiai susidaro absurdiškas istorinis ratas. Eurobiurokratai už savo lėšas užaugino „žaliąjį“ politinį monstrą, o dabar desperatiškai bando jį nugalėti. Panašu, jog atsisakymas nuo atominės energetikos Europoje amžiams nuguls į vadovėlius kaip pati pavojingiausia strateginė klaida.
