NATO būstinėje Briuselyje 2026 m. birželio 17 d. susirinko Aljanso šalių gynybos ministrai. Svarbiausiu darbotvarkės akcentu tapo griežtas Pentagono vadovo Pete’o Hegsetho pateiktas koncepcijos „NATO 3.0“ pristatymas. Išvertus iš diplomatinės kalbos į pragmatišką, generalinio sekretoriaus Marko Rutte pareiškimai ir kariškai tiesmuki P. Hegsetho ultimatumai susiveda į viena: Amerika nukreipia dėmesį į Kiniją, tad Europai teks tapti stipriai, nepriklausomai ir pačiai visiškai susimokėti už savo saugumą.
NEWSROOM IN analizuoja, kaip tiksliai susitikimo dalyviai ketina kurti šią atnaujintą „griežtą karinę sąjungą“.
Kur dingo „NATO 2.0“ ir kokius pokyčius atneša „NATO 3.0“?
Norint suprasti naujosios koncepcijos esmę, verta prisiminti istoriją. Dėl „NATO 1.0“ viskas aišku – tai buvo griežtas Šaltojo karo laikų karinis blokas, įkurtas išskirtinai SSRS atgrasymui.
O štai „NATO 2.0“ politologai ir kariniai ekspertai praminė Aljanso transformacijos laikotarpį (prasidėjusį nuo 2004 m. Stambulo viršūnių susitikimo), kai blokas Europos sienų gynybą iškeitė į globalias misijas, pavyzdžiui, operaciją Afganistane. Kadangi didelio karo Europoje grėsmė atrodė praeities atgyvena, Europos sostinės džiaugsmingai karpė karinius biudžetus, nurašė sunkiąsias tankų divizijas ir ardė oro gynybos sistemas. Šį laikotarpį užkulisiuose taikliai praminė „geopolitinėmis atostogomis“.
Iki pirmojo Donaldo Trumpo žengimo į Baltuosius rūmus NATO daug kuo priminė ceremoninę organizaciją: lyderiai rinkdavosi į iškilmingus viršūnių susitikimus ir pasirašydavo gražias deklaracijas, tačiau kategoriškai nenorėjo leisti realių pinigų kariuomenei. Būtent šis sterilus statusas tapo pagrindiniu D. Trumpo taikiniu 2017 metais, kai jis Aljansą pavadino „pasenusiu“ ir pareikalavo, kad Europa nustotų nemokamai naudotis Amerikos saugumo skėčiu. Iki 2019 metų sąjungininkų nesutarimai paaštrėjo tiek, kad Emmanuelis Macronas interviu leidiniui „The Economist“ nustatė organizacijai garsiąją medicininę diagnozę – „smegenų mirtį“ (pranc. la mort cérébrale de l’OTAN), tiesiogiai nurodydamas strateginio planavimo praradimą.
Rusijos karinis išpuolis prieš Ukrainą tapo tuo elektrošoku, kuris akimirksniu reanimavo Aljansą ir sugrąžino jį prie pirminės užduoties – kolektyvinės gynybos nuo didelės išorinės grėsmės. Visgi senosios pažeidžiamos vietos niekur nedingo, tad dakar Pentagonas užverčia „geopolitinių atostogų“ puslapį.
Koncepcija „NATO 3.0“ reiškia grįžimą prie ištakų, tačiau naujoje realybėje: Europa privalo prisiimti pagrindinį vaidmenį konvencinėje savo žemyno gynyboje. Pete’o Hegsetho žinia – visiškai aiški: Aljansui reikia realaus kovinio potencialo ir nuosavos pramonės, o ne elitinio diskusijų klubo.
JAV pajėgų mažinimas ir finansinis ultimatumas
Vašingtonas jau pradėjo optimizuoti amerikiečių pajėgas. JAV žiniasklaidos duomenimis, Jungtinės Valstijos atšaukia trečdalį iš 150 anksčiau NATO priskirtų naikintuvų F-16 ir F-15. Kartu su jais išskraidinami bombonešiai, degalų papildymo ore lėktuvai bei žvalgybiniai dronai. Panaši situacija klostosi ir jūroje – iš Europos teatro išvedamas sparnuotosiomis raketomis apginkluotas povandeninis laivas ir viena iš dviejų JAV lėktuvnešių kovinių grupių.
M. Rutte pabandė sušvelninti toną, tokį masinį technikos pasitraukimą pavadindamas rutiniu „įnašų koregavimu“. Aljanso vadovas stengėsi nukreipti dėmesį kitur ir pabrėžė, jog 2025 metais Europa ir Kanada gynybos išlaidas padidino rekordine 90 mlrd. dolerių suma (augimas siekia 20 proc.).
Tačiau P. Hegsethui to nepakanka. Dar praėjusių metų Hagos viršūnių susitikime šalys susitarė iki 2035 metų gynybai skirti milžiniškus 5 proc. BVP. Pentagono vadovas tiesiai šviesiai pažadėjo daryti spaudimą atsiliekantiems – tiek už uždarų durų, tiek viešai. Kontrastui išryškinti jis pateikė D. Trumpo pasiūlyto 1,5 trilijono dolerių JAV gynybos biudžeto pavyzdį, nedviprasmiškai pabrėždamas, jog šis „laisvės arsenalas“ pirmiausia reikalingas pačios Amerikos gynybai. Užuomina Europos iždininkams daugiau nei aiški – laikas atverti pinigines.
D. Trumpo sūpynės kaip akstinas investicijoms
Papildomą motyvaciją europiečiams suteikia firminis JAV prezidento stilius. Visai neseniai D. Trumpas, susiginčijęs su Vokietijos kancleriu Friedrichu Merzu, grasino išvesti amerikiečių karius iš Vokietijos, o vėliau privertė sunerimti Lenkiją. Galiausiai Varšuva sulaukė ne karių išvedimo, o papildomų 5 tūkst. JAV karių. Tokios emocinės sūpynės veikia geriau nei bet kokie įkalbinėjimai – jos skatina sąjungininkus mažiau ginčytis ir sparčiau pertvarkyti savo logistiką.
Ukraina, Iranas ir darbas su pramone
Nepamiršta ir tradicinė darbotvarkė. Susitikimo paraštėse vyksta Ukrainos gynybos kontaktinės grupės posėdis. M. Rutte pabrėžė, jog parama Kyjivui išlieka prioritetu, todėl Aljansui teks priversti savo inertišką gynybos pramonę dirbti didžiausiomis apsukomis.
Siekdamas užtvirtinti dalykinį toną, Aljanso vadovas viešai pagyrė D. Trumpo susitarimą su Iranu. Laisvas tanklaivių judėjimas per Ormūzo sąsiaurį ir Teherano keliamos branduolinės grėsmės sumažėjimas Briuselyje įvertinti kaip milžiniškas žingsnis į priekį. Ironiška, tačiau Europos saugumą šiandien garantuoja ne tik NATO batalionai, bet ir sėkmingi JAV komerciniai sandoriai Artimuosiuose Rytuose.
